Jis ruošėsi į ligoninę. Operacijai. Ir jis, ir ji suprato, kad gali baigtis visaip…
Ji rūpinosi įdėti jam šiltų kojinių, pinigų, nosinių, vaistų.
O jis gyveno viena mintimi, tik viena mintimi – kad tik nepamirščiau, kad tik nepamirščiau to jausmo!
Tu su manimi.
*
Jis užrašė jai, kam paskambinti, ką perduoti. Jis parodė, kur guli nebaigti darbai, jei kam prireiktų. Jis pasakojo jai, kas gali užeiti, kuri guli raktai, įrankiai.
Bet akys jo siuntė jai tik vieną jausmą, visą laiką siuntė vieną jausmą.
Aš su tavimi.
*
Ji sakė jam, kada aplankys, ką atneš, su kuo pakalbės. Ji guodėsi, kad turi daug darbų, kad atvažiuoti bus sunku. Ji guodė jį, kad pinigų yra, kad vaikai atvažiuos, kad visi sveiki.
O jis tik godžiai gėrė jausmą, vienintelį tą jausmą.
Tu su manimi.
*
Tada ji pajuto, kiek daug jis pasiėmė to jausmo.
Tada ji suprato, kodėl jis tiek daug sugėrė šito jausmo.
Ir išsigando.
Ir pravirko.
Atsakymai
Burgis, 2013-09-29 18:21:15
Atleiskite…
Aš, 2013-09-29 19:46:35
Nesupras, kas pats to neišgyveno….Kaip man šitas skaitinukas primena mano a.a.Mamytę – jos ligą, operaciją ir išėjimą. Tada Tėtis pasakė: “Kartu išgyvenome 39 metus be 6 dienų.” Tikslu, bet tai reiškė “Tu lieki su mumis…”
Adefagija, 2013-09-30 08:22:42
Kas be ko, – artimieji ir mylimieji mums reikalingi, kad su jais būtume ir džiaugsme, ir skausme; ir laimėje ir nelaimėje; ir sveikatoje ir ligoje…
Bet jeigu prašyti likimo lengvos smerties, tai, turbūt nėra geriau, kaip ant operacinės stalo….Liaudiškai tai vadina “daktarai papjovė”.
O šito įrašo proga, prisiminiau paprastutį S.Nėries eilėraštį, apie amžiną Gyvybės ratą:
Manęs dar nebuvo –
Alyvos žydėjo – –
Manęs nebebus jau –
Jos vėliai žydės –
Ir kris jų lapeliai
Nuo saulės ir vėjo,
Kaip smėlio saujelės,
Ant mano širdies.
P.S. man atrodo, kad S.N. padarė klaidą – reikėtų rašyt ne “vėliai”, o “vėlei”
Daiva, 2013-09-30 11:12:54
Tikrai taip. Žodžiai primityvūs ir dažnai beprasmiai. Svarbiausia niekada nepamiršti, kad – Tu su manimi.
Edita, 2013-09-30 11:56:38
Turbūt mes visi vienaip ar kitaip su tokia situacija susiduriam… Ir kai po daugelio metų ne tik džiaugsme Tas Tavo žmogus yra šalia: dėl to buvo verta stengtis… Nejučia prisiminiau savo uošvius, temperamentingus ir nuoširdžius žemaičius. Ir tą vakarą, kai dabar jau a.a.Anyta gulėjo ligoninėje ir mes, aplankę Ją, aplankėme ir Jį, namuose likusį vieną. Ir žinot, kai Jo pirmieji žodžiai mus pasitikus buvo: „nors ir pasipykdavom, bet aš Ją taip myliu, juk Ji mano žmona…“ , tada supratau, kaip jiems abiem pasisekė, kai daugiau nei po 50 bendro gyvenimo metų (kiekvieną dieną pragyventų kartu!) Jis TAIP gali pasakyti, ir vėliau laikyti Jos ranką palatoje, sakydamas “Atleisk…” Ir tada pasidaro aišku: kad ir kaip benutiktų, viskas bus gerai…
Rasa, 2013-10-01 23:34:12
Šiandien buvau pas gydytoją ir eidama namo kažkodėl vėl prisiminiau šitą įrašą. Jis gražus. Tik man pasirodė keistoka, kad visi tai priėmė kaip “daug metų nugyvenusių kartu” ir “senukų” artumą 🙂 Nes bent jau kiti pasidalinimai komentaruose tokie 🙂 Apie meilę senatvėje. Šiaip tai amžius čia nebuvo paminėtas, o operacijos kartais atliekamos ir visai jauniems 🙂 Gal dėl to, kad jau “pinigų yra” ir “vaikai atvažiuos”? Žinoma juokauju šiek tiek, bet juk išties, vaikai ir būdami kokių trejų pas tėtį gali atvažiuot. Su mama pavyzdžiui 🙂
***
Pritariu, kad be galo puiku ir jaudina, kai du žmonės myli vienas kitą ir yra tokie reikalingi vienas kitam visada- ir varge ir džiaugsme… Puiku. Labai.
Bet šiandien einant namo galvojau apie tai truputį kitaip. Kaip dažnai mes net nežinom, nematom, nepastebim, nesureikšminam ar neįvertinam to, kaip kažkas mus myli, kaip rūpinasi. Kitokia meile. Paprasta. Ramia. Šilta. Tiesiog žmogiška…
Galvojau apie tai, nes net nespėjau nusileisti laiptais, kaip paskambino kolegė paklausti- KAIP? Man šiuo metu nėra nieko blogo ir tokia šiluma užliejo, nes… Ji pati turi tiek ligų, kad užtektų dešimčiai žmonių. Jos stuburas buvo lūžęs, ji nuolat tyliai kenčia skausmą, tik retkarčiais pasiguosdama, kai jis darosi nepakeliamas. Ir ji taip nuoširdžiai rūpinosi ar man neskauda, ką pasakė gydytojas šį kartą. Jai tai buvo svarbiau- ar man viskas gerai…
Prisiminiau vieną moterį beveik tuščioje bažnyčioje… Jai skruostais tyliai riedėjo ir riedėjo ašaros, atrodė jos niekada nesibaigs. Ji uždegė virpančia ranka žvakutę ir meldėsi… Už žmogų, kuriam manau nė į galvą neatėjo, kad yra kažkas, kas už jį meldžiasi va taip, visa širdimi… “Viešpatie,- tyliai šnibždėjo lūpos,- jis ligoninėj, o aš net negaliu jo aplankyti. Negaliu nei nunešti gėlių, nei paimti už rankos. Negaliu jam pasakyti, kaip… Viešpatie, tik tu žinai kaip myliu šitą žmogų, padėk jam. Man nieko nereikia, aš viską ištversiu, tik padėk jam ištverti ir tegul jis būna laimingas… Viešpatie, tik tegul jis gyvena, jis toks vertas gyvenimo!…”
Kartais net nežinom, kieno dėka mes gyvenam,- šiandien pagalvojau.- Gal dėl kažkieno tylių maldų? Tokių moterų, mamų, ar mylimų…
Galvojau vėl apie save, apie tai, kokia dėkinga esu begalei žmonių ir ar kada sugebėsiu jiems atsidėkoti? Už tylų rūpestį. Už meilę. Tiesą pasakius jau buvau sugalvojus, kad daliai jų iškelsiu puotukę. Kolegoms 🙂 Tyliai planavau savo šiokį tokį “jubiliejų”, kaip pasikviesiu visus netikėtai ir smagiai, tiesiog- “varom!” Taip būna smagiausia 🙂 Bet neiškėliau. Nes taip jau išėjo, kad buvo kelių savaičių stresas, o savo jubiliejaus rytą jau pusę aštuonių aš tyliai sėdėjau viena prie onkologo kabineto, laukdama galutinės diagnozės… Buvo labai baisu. Gražūs buvo tik žmonės aplink mane. Kasdien. Tyliai pasakantys pačias reikalingiausias smulkmenas: “tu rašykis pas geriausią specialistą, aš bet kada padirbsiu už tave”; “šitas mane operavo kelis kartus, tik nelauk, skambink jam”; “nedrįsk, girdi, nedrįsk laukti jokios kitos savaitės, turi nedelsti, turi rytoj eiti! Aš paskambinsiu, patikrinsiu!” Gražūs žmonės… Išreiškiantys savo švelnumą ir draugiškumą tyliai pabūdami, kai kurie net griežtai bardami. Bet mylintys. Savaip.
Na o šiandien… Šiandien ėjau pas gydytoją, nes pažadėjau dar kitai draugei. Ji prigrąsino: “nedrįsk išvažiuoti nepasitikrinus, kodėl taip yra. Aš būtinai tau paskambinsiu prieš išvažiavimą ir paklausiu.” Tai teko eiti. Gėda rūpintis savimi mažiau, nei rūpinasi kiti 🙂
Ir… Kaip gera būt sveiku. Kasdienybėj tai dažnai pamirštam- kaip labai gera būti bent “didžiąja dalimi” sveiku… 🙂 Jau vien dėl to, kad tada kitiems galima daugiau padėti 🙂 Jau vien todėl, kad nors vakare kartais atrodo, kad tas gyvenimas pakankamai šū…inas ir sunkus, nes būnam labai pavargę, išaušta kita diena. Bent jau vis dar yra viltis, kad ji išauš 🙂 Ir kaip nuostabu ryte atsimerkti, pasirąžyti, nusišypsoti ir pasakyti: Sveikas, Gyvenime! Ir mintyse mirktėlėti Jam akį 🙂 Nepriduriant: “Moriturus Te Salutat…”
Na, o šiandien- labanakt visiems. Ir… Sveikatos! :))) Ir… Myliu žmones. Jie beveik visi geri. Net jei kartais nuo kai kurių jų ir skauda… 🙂
Andrius, 2013-10-02 09:52:56
Bene pirmą kartą perskaičiau visą Rasos komentarą.
Rasa, 2013-10-02 11:03:47
Andriui: Nieko, pirmas kartas dažnai būna visai neblogas dalykas 🙂 O aš taip puoliau į darbus nuo ryto, kad dėl tavo komentaro šiandien pirmą kartą nusišypsojau 🙂