Vargšai mūsų vaikai…

Vakar Helsinkyje ant Europos čempionato ledo šoko aštuonerių metų mergaitė. Prieš kelias dienas “aptikau” devintoką, nemokantį daugybos lentelės. Pusės metų kūdikiai Vilniuje “vedami į muzikos mokyklą”. Penkerių metų vaikas drovisi mokytis važiuoti dviratuku, nes bendraamžiai jau moka. Daugybė vaikų lankytų baseinus, bet drovisi, nes kiti plaukia geriau. Kai kurie gimnazistai nesmagiai jaučiasi, kad jų direktorius tik šeštuoju bandymu krepšinio aikštelėje įmeta baudą.

Stop! Išsiaiškinkime. Kada kas ką jau turi mokėti? Kaip ir kada tau suprasti, kad nesi W.A.Mocarto tipo vaikas? Ką daryti, jei nemoki, nors lyg ir turėtum mokėti? Tėvai, ko jūs norite iš savo vaikų – nežemiškų galių padaryti viską, padaryti tobulai?

Atsakymai

Andrius, 2009-01-26 10:04:09

O taip, visi, kas nėra informatikos it kitų olimpiadų laureatai, yra nevykėliai (čia užuomina į praeitos temos komentarą).

Gal ir ne visai į temą, bet jei kalbant ne apie vaikus, nemanau, kad teisinga naudoti žodžių junginį “turi mokėti”. Niekas nieko neprivalo.

Rimantė, 2009-01-26 10:45:02

Ne tik tėvai reikalauja – egzistuoja visuomenės spaudimas. O ir KTUG prie to spaudimo prisideda – visada būdavo išaukštinami talentingieji laureatai, tai pabrėžiant visomis įmanomomis progomis, o likusieji – normalūs žmonės – likdavo užribyje kaip statistai. Todėl be galo keista skaityti Jūsų mintis apie “vargšus vaikus”, kai prieš gerą dešimtmetį ne kartą esate sakęs, jog KTUG reikalingi tik prezidentai, genijai ir kitokios žvaigždės. Ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl baigusieji KTUG po daugelio metų linkę ją pamiršti – nes didžiuotis eilinio žmogaus gyvenimu tiesiog nepadoru.

Burgis, 2009-01-26 11:03:57

Rimantei: o prisimeni mano kasmet kartojamą formulę: KTU gimnazijoje yra 10 proc. genijų, 10 proc. broko, o kiti – normalūs žmonės? Kaltinimą atmetu! Nedirbčiau tiek metų vien dėl 10 proc. Aš pats manau esąs normalus žmogus (tik normalus), todėl man normalūs žmonės patinka.

Kas kita – reklama. Taip, KTUG yra rinkos sąlygomis dirbanti mokykla, todėl mums reikia reklamos ir tie 10 proc. genijų yra gera reklama. Tuo ir naudojuosi.

Neteisi, miela Rimante, ir dėl to, kad baigusieji KTUG linkę ją pamiršti – kalbi tik apie 10 proc. broko. Mes kasmet susitinkame su šimtais baigusiųjų, net šioje svetainėje jų nemažai lankosi, todėl Tavo tvirtinimas nepagrįstas statistika.

O didžiuotis savo gyvenimu tikrai nepadoru, nes apskritai didžiuotis – nepadoru.

Saula, 2009-01-26 11:04:13

Gebėjimai įvairūs. Vienas gabus tam, kitas gabus kitam. Kuo anksčiau supranti, kam gabus vaikas, tuo vaikui geriau. Jam komfortas. Mažiau jis turi/gali turėti kompleksų. Lengviau atrasti savo vietą Žemėje (kam tos nežemiškos galios Maklaudai:-))

Ir Kaune galima kūdikius “vesti į muzikos mokyklą”:-). Jei tėveliai/seneliai gali ir turi laiko, o vaikas džiaugiasi tuo užsiėmimu, tai tik į „pliusą“. Tik nereikia perspausti, tada vaikas nebenorės nieko.

Blogesnis variantas, kai neturi laiko vaikui NIEKAM tėvai. Mokykla viena ne visada gali padėti – daug nuo šeimos priklauso.

Rimantė, 2009-01-26 11:12:17

Sudomino broko sąvoka, nes mano mokymosi laikais šios formulės dar nebuvo. Pagal ką brokuotus išskiriate? 10 procentų blogiausiai besimokančių?

Burgis, 2009-01-26 11:21:39

Ne, Rimante, brokas yra platesnė sąvoka: tai tie žmonės, kuriems gimnazija nebuvo kurta, kurie tai supranta, bet vis tiek savo buvimu ją gadina. O formulę pasakoju jau gal 15 metų, bet juk tai humoristinė formulė, tiesa? Net įdomu pasidarė, kuri Tu Rimantė?

Rimantė, 2009-01-26 11:36:34

7 laida, A klasė, visiškas neraštingumas tiksliuosiuose moksluose dėl eksternu baigtų dviejų klasių prieš stojant į KTUG ir nuolatinis balansavimas ant išmetimo ribos. Taigi, kaip ir brokas? 🙂

Burgis, 2009-01-26 12:20:17

Tau, Rimante, pasisekė, kad mano sklerozė pasiekė tokią ribą, jog iš anksčiau baigusių net viso broko neprisimenu :-). Na, neprisimenu Rimantės, kuri balansavo ant išmetimo ribos… Prisimenu Rimantę iš Vidmantų kaimo – puikią gimnazistę.

Nesipykime. Geriau galvok apie tai, kaip savo vaikus auginsi, kad jie nepatirtų nepelnytos įtampos.

Rimantė, 2009-01-26 12:27:39

Puikus dalykas ta sklerozė 🙂 Nesipykime.

Aurelija, 2009-01-26 14:49:19

Labai norėjau įdėtį komentarą apie smuikininką genijų, bet regis svetainė kažkodėl “nenori” jo priimti…hmm 🙁

Burgis, 2009-01-26 14:55:37

Aurelijai: kaip tai nepriima? Juk šį Jūsų komentarą priėmė. Ar tai koks nors paveikslas? Atsiųskite man, įdėsiu į temą, nes nuotraukų į komentarus numatyta nedėti.

Ačiū.

GL, 2009-01-26 15:09:17

Pastebejau, kad svetaine nepriima, kai yra bent 2 nuorodos – 1 paprastai OK. Tikriausiai spam’o filtras.. 🙂

O taip, visi, kas nėra informatikos it kitų olimpiadų laureatai, yra nevykėliai (čia užuomina į praeitos temos komentarą).

Sutinku… be abejo gyvenimas toks, kad zymiu zmoniu (pvz. Nobelio laureatu, nors deja ir visokiu Britney…) nuomones labiau klausomasi, bet to niekam tiesiai sviesiai sakyti (ir zmoniu erzinti) nereikia :]

Panasiai kaip ir komentaras apie celibata – nors su jo esme visiskai sutinku, visgi viesoj vietoj (koks visgi sis blogas yra) taip nesakyciau… Nebent noreciau specialiai erzinti tuos svetaines lankytojus, kurie yra konservatyvus katalikai (o tokiu Lietuvoje, speju, yra)

Aurelija, 2009-01-26 15:19:14

Ach tai buvo istorija apie garsų smuikininką grojusį metro stotyje 🙂 ir kaip žmonės jo net nepastebėjo 🙂

Atsisėdęs vyras pradėjo groti Vašingtono metro stotyje. Buvo šaltas sausio rytas.

Jis grojo 6-ias Bacho kūrinius, apytikriai 45 minutes. Kadangi buvo piko valanda, apskaičiuota, jog pro šalį praėjo tūkstančiai žmonių, dauguma iš jų į darbą.

Tik praėjus trims minutėms vidutinio amžiaus vyras pastebėjo grojantį smuikininką. Jis sulėtino tempą ir sustojo kelioms sekundėms, bet greitai nuskubėjo savo keliais.Po minutės smuikininkas gavo pirmąjį vieno dolerio banknotą. Jį įmetė nė nesustojusi moteris. Po kelių minučių praeivis atsirėmė į sieną, kad paklausytų smuikininko. Bet vyriškis pažiūrėjo į laikrodį ir nuskubėjo savo reikalais. Aiškiai vėlavo į darbą. Tas, kuris atkreipė didžiausią dėmesį, buvo 3 metų vaikas. Jis įsistebeilijo į muzikantą ir stovėjo tol, kol mama grubiai jį patempė už rankos ir jis atsukęs galvą buvo priverstas eiti su mama. Tai pasikartojo net su keliais vaikais – visi tėvai privertė juos nueiti šalin. Per 45 minutes kol muzikantas grojo tik 6 žmonės trumpam buvo sustoję „valandėlei”. Apytiksliai 20 žmonių įmetė pinigus į smuiko dėklą. Per 45 minutes muzikantas surinko 32$.Kai jis baigė groti ir aplinkui tapo tylu, niekas to nepastebėjo.

Nebuvo nei ovacijų, nei jokių atpažinimo požymių. Niekas nesusigaudė, kad čia pat grojo vienas iš garsiausių pasulyje smuikininkų Joshua Bell .

Smuiku, kurio vertė 3,5 mln.$, jis grojo vienus iš gražiausių kūrinių kada nors parašytų smuikui. Juolab jie nežinojo, kad dvi dienas iki šio grojimo metro stotyje, į Joshua Bell koncertą Bostono Teatre buvo parduota bilietų už 100 000$.

Tai tikra istorija. Joshua Bell incognito grojimą metro organizaqvo „Washington post” kaip socialinį tyrimą apie žmonių suvokimą, skonį ir prioritetus. Tyrimo tikslas buvo: banalioje aplinkoje, netinkamą valandą ar mes suprasime grožį, ar atpažinsime talentą netikėtame kontekste? Jei mes nerandame laiko, kad sustotume ir išgirstume vieno iš garsiausių pasaulyje muzikų, grojančių vieną iš gražiausių kada nors parašytų kūrinių, kiek daug gerų dalykų mes pražiopsome savame gyvenime?

GZ, 2009-01-26 15:52:52

O kodėl nesididžiuot ? Pastačiau namą — džiaugiuosi ir didžiuojuosi. Laimėjom krepšinio čempionatą — didžiuojamės visi. Vaikas išmoko pats batus užsirišt — ir pilnas pelnyto pasididžiavimo 🙂

Aš savo atžalas mokau didžiuotis tuo, ką patys sukūrė ar išmoko. Ir nesididžiuot tuo, ką nusipirko. Tam pasiekimui reikėjo darbo ? Ilgų valandų, prakaito įdėjai daugiau už kitus — ir didžiuokis. Ir siek dar daugiau.

Savus vaikus stengiuosi išmokyti visko bent šiek tiek. Važiuoti dviračiu, plaukti, nenuleisti rankų kai nepavyksta. Pats vis dar mokausi groti pianinu, nors man tikrai per vėlu, ir to man visai nereikia. Bet gal kada su dukra galėsim keturiom rankom pagrot ? Aš, beja, visada sustoju pasiklausyt gatvės muzikantų. Gaila Vilniaus senamiesčio lygis neypatingas. Dėkui už gražią istoriją, Aurelija.

GL, 2009-01-26 16:16:59

10+ Aurelija 😉

O del vaiku, manau ju nereikia nieko versti, reikia sudominti… Jeigu nori, kad vaikas ka nors darytu, ko nors mokytusi, reikia tam sudaryti aplinka.

Pvz. kai as buvau mazas namuose (o ypac pas mociute, kur praleidau dali vaikystes) buvo pianinas, nemazai knygu apie populiaru moksla, apie keliones (pvz. Z.Verno), zemelapiu ir pan.. ir galbut todel tapau tuo, kuo esu – pianinu mokiausi 8 metus (daugiausiai pats norejau), pazintines keliones megstu iki siol (ypac traukiniu ar laivu… na nekeista, tose knygose nelabai buvo parasyta apie lektuvus 😉 ), o apie moksla tikriausiai ir taip visiems aisku.

Taigi mano manymu geriausias budas pasiekti, kad vaikas ka nors darytu yra butent sukurti atitinkama aplinka ir bandyti kiek imanoma (bet ne prievarta) riboti nuo “netinkamos” aplinkos… 🙂

Vytautas, 2009-01-26 19:18:45

GZ»>

Burgis, turbūt mano apie didžiavimąsi, kaip ir apie bet kokį kitą intymų dalyką, pvz. seksą. Tai daryti viešai yra nepadoru.

Burgis, 2009-01-26 19:22:47

Aurelijai: nuostabus eksperimentas su smuikininku! Labai pamokanti istorija. Aš nesu genijus ar talentas, bet kartais irgi nustembu, kai žmonės nenori net girdėti apie kokią nors unikalesnę mano paties 59 metų patirtį… Tai kada ir iš ko jie mokosi?

Vytautas, 2009-01-26 19:35:25

Jie mokosi iš to, ką kiti įbruka. Drąsesni daugiau patys mokosi, ką nors bedarydami, iš savo klaidų. Gudresni daugiau klausia kitų patirties.

GL, 2009-01-26 19:37:13

Aurelijai: beje, idomu, ar tie zmones, kurie mokejo 100000$ skaite si straipni.. 🙂 Jeigu taip, idomu, kokia ju reakcija… 🙂

Nors minejau, kad erzinimas blogai, bet kaip budas eliminuoti kvailuma – labai tinka. Pvz. vaziuodamas transsiberian (kur pirmoj klasej dauguma buvo europieciai) as bandziau issiaiskinti kiek jie uz tai mokejo, ir po to pasakiau – kiek as :]. Arba konferencijoje Kanadoj: pasibaigus yra reklamuojama autobusu kompanija, kuri veza i aerouosta tiesiai is vietos uz 65$. Betgi yra viesasis transportas, kuris vaziuoja beveik taip pat greitai ir kainuoja 23$. Taigi atvaziavus i oro uosta as nepraleidziu progos “pasikeisti ispudziais apie kainas” su vaziavusiais tiesioginiu budu :]. Beje, tai tikriausiai tinka daugeliui oro uostu Amerikoj – visada egzistuoja brangus “airport buses”, ir pigus, bet dazniausiai ne kiek ne letesnis ir ne blogesnis viesasis transportas 😉

Andrius, 2009-01-27 13:34:46

Įdomu žmogus, aukštinantis talentus ir ignoruojantis vidutinybes, pats turėtų būti priskirtas prie talentų ar vidutinybių? O gal prie nevykėlių..?

Giedrius, 2009-01-27 13:37:53

Aurelijai: 5 muzikologai klausė dviejų įrašų: eilinės muzikos mokyklos direktoriaus ir J.Heifeco… Nesugebėjo atskirti:-)

GZ, 2009-01-27 15:05:08

Žmogų priskiri prie talentų ne pagal tai, ką jis aukština, o pagal tai, ką pasiekia. Man atrodo, visai paprasta.

Jovita, 2009-01-27 15:28:56

Idomi GZ mintis. Idomu, ar direktoriaus nuomone daugiau pasieke tie 10% KTUG talentingiausiu, ar likusieji?

Kaip mama tikrai labai pykciau ir pykstu ant mokytoju, jei jie mano vaiko akivaizdoje pasako, kad jis protingesnis uz kitus… Tikrai nenoreciau, kad jis galvotu esas geresnis uz kitus. Po tevu susirinkimo susedam ir pakalbam, kuo uz ji yra geresni kiti jo draugai. Lyderiai ne tie, kurie yra protingiausi ir talentingiausi. Gal toks mastymas naudingas mokslininkams? Kokia Jusu patirtis?

GL, 2009-01-27 16:40:22

Jovitai – sutinku, manau yra nemazai atveju, kai buve tarptautiniu olimpiadu prizininkai nieko doro nepasiekia, ar bent jau ne tiek daug, kiek is ju butu galima tiketis, ir kiek pasiekia kai kurie “paprasti mirtingieji”…

Manau gyrimo reikia tik tiek ir ne daugiau, kiek butina igyti pakankamai “self-confidence”.

O siaip manau pagrindine lyderiu, talentu, etc. savybe yra savikritiskumas – radimas asmeniniu, darbo/mokymosi stiliaus savybiu, kurios yra nelabai geros ir kurioms turetu buti skiriama daugiausiai demesio, ir gebejimas kai kuriuos (esminius) trukumus pakeisti… Ir nesu tikras kiek tas savikritiskumas yra skatinamas KTUG – ypac tiems vadinamiems “genijams”…

Burgis, 2009-01-28 16:10:45

Jovitai: taip, tai įdomu! Atsakymas toks (gautas po 20 metų KTUG darbo): ne, anaiptol ne ryškiausi gimnazijos lyderiai visada daugiausia (karjeros prasme) pasiekia gyvenime, bet (!) atvirkščias teiginys neteisingas! T.y., galima teigti, kad buvę lyderiai gimnazijoje turi daugiau šansų padaryti gerą karjerą.

Jovita, 2009-01-28 18:55:32

Puikiai pastebejote – as irgi kalbejau tik apie karjeros pasiekimus.

Mano manymu, pasiekimus nulemia ne gabumai, o daugiau trukumai, – teisingiau kaip iveikiami tie trukumai (tiek isoriniai, tiek vidiniai). Jei tu trukumu atsvarai/iveikimui naudojami gabumai, tada kazkas pasiekiama. Nieko nera pavojingesnio uz “komforta”, tiek asmeniniame gyvenime, tiek karjeros kelyje…

GZ, 2009-01-28 19:40:14

Jovita, kuo pavojingas komfortas ? Tiek karjeroje, tiek kitur ? Gal jūsų nelabai suprantu dėl tų kabučių.

Jovita, 2009-01-28 21:48:50

Negalima sau leisti priprasti prie patogios situacijos, nei kad esi protingas – yra protingesniu, nei kad esi talentingas – yra talentingesniu, nei kad esi vedes – yra neistikimu ir nasliu, ir t.t… Jei kazko sieki, pasieksi jei gyvenimo kelia rinksies taip, kad nesijaustum “komfortiskai”… Juk taip lengva priprasti prie lengvo gyvenimo…

Labai taikli “komforto” pasekme kitoje temoke apie vargsus senukus. Aisku, as jauna, galbut nesuprantu. Man daznai geda pries kai kuriuos senukus. Karjera pradejau kompanijoje kuriai vadovavo 85 metu senukas, kuris tiesiog trysko energija. Mano draugu tevas, 80 metu ka tik pardave savo Harley Davidson per E-Bay. Presidentas Bushas Sr. vis dar neatsisako pasokineti parasiutu… Vat dabar, butent dabar, reikia mokytis nebijoti. Aisku, nezinia baisi, netektis baisi, pralaimejimas baisus, bet baisiausias yra bijojimas…

Aurelija, 2009-01-29 10:33:15

sutinku su Jovita. Jauni ir talentingi žmonės dažna išėję iš mokyklos išgyvena tokį “kiečiausio kiemo futbolininko” sindromą – čia taip būna, kada kad ir universiteto auditorijoj pamatai kad yra už tave žymiai šaunesnių, talentigesnių ir gabesnių vaikų. Todėl silpnesni sustoja vietoje, stipresni – kovoja toliau. O gaila, nes atsimenu kažkada vaikystėje skaičiau tokią pasaką, kurioje mažas vabaliukas dainavo dainelę tokiu tekstu “juk laimi tas, juk laimi tas, kas moka pralaimėti!”