Vasaros citatos

“O po to teisus tasai, kas laimėjo. Tačiau ir riteriai buvo apsukrūs. Kai svetimomis rankomis statydavo pilis, sakydavo: tai nuo svetimšalių apsiginti, o kai pasistatė ir įsikūrė jose lyg arai lizduose, tai išėjo, kad savų žemėms grobti.”

(A. Bestuževas-Marlinskis. “Eizeno pilis”. Iš rinkinio “Rusų romantikų apysakos”)

“…mano meilėje daug būdavo kažko keisto, stebuklingo, net laukinio; aš galėjau būti nesuprastas, bet juokingas – niekada. Karšta, galinga aistra plūsta nelyginant lava; ji pagauna ir degina visa, ką sutinka pakeliui, irdama pati, sunaikina iki pelenų kliūtis ir bent akimirką paverčia kunkuliuojančiu katilu netgi šaltą jūrą.”

(A. Bestuževas-Marlinskis. “Baisusis būrimas”. Iš rinkinio “Rusų romantikų apysakos”)

***

Štai ką aš duočiau abiturientams interpretuoti! Bestuževas dar mažiau žinomas už Juknaitę, šios pastraipos talpios kaip gyvenimas – galima parašyti!

Atsakymai

anupriute, 2009-08-08 22:42:58

O aš siūlau šį : ,, niekam kitam nebuvo taip pašykštėta džiaugsmo, ir niekam kitam nebuvo lemta patirti tiek skausmo.Tik skausmą matė ir jautė šiame pasaulyje.

,, Už tūkstančius džiaugsmų

nekeisiu vievo kentėjimo…

Jis buvo silpnas. Silpnas dėl to, kad buvo doras ir bailus.Dėl to, kad buvo sąžiningas “

Tulis, 2009-08-09 21:17:19

Neseniai perskaičiau šias eilutes. Romenas Rolanas “Mikelandželo gyvenimas”. Žaviuosi jais abiem: tiek Rolanu, tiek Mikelandželu…

Na, o tikriausiai viena man labiausiai patinkančių citatų yra iš E. Hemingvėjaus “Atsisveikinimas su ginklais”: ” Pasaulis laužo kiekvieną, ir po to daugelis tampa tik stipresniais palaužtoje vietoje. Bet tuos, kurie nenori palūžti, jis užmuša. Jis užmuša pačius geriausius, ir pačius švelniausius, ir pačius drąsiausius, kurie tik pasitaikys. O jei tu nesi nei šioks, nei toks, gali būti ramus – jis tave irgi užmuš, tik per daug neskubėdamas. “

Rasa, 2009-08-16 11:53:57

Vasara eina į pabaigą…

Vasarą ypač gera veikti belenką… Ypač jei gauni laisvų dienų 🙂 Gera net susitikti parduotuvėje su drauge…

Juokiuosi, pagalvojus: “vasaros citatos…” :

– Ką veiksi? Ar nemaišysiu, jei ateisiu susitikti su tavimi?

– Eisiu į “Akropolį”. Ateik.

Dvi draugės vaikšto po parduotuves. Vienai rūpi rasti ką nors originalesnio, kitai rūpi pasipasakoti apie vyro paieškas.

-… Žinai, o jis net nepaliko arbatpinigių kavinukėj, sakė padavėjos, kaip ir visi, gauna algą…

– O kaip manai, šitas megztinis man tinka?

– Taip, bet aš niekada tokio nedrįsčiau apsivilkt, bet tu esi tu. Pirk. Tai va, o paskui aš susimokėjau už sultis PATI…

-… O šita palaidinukė fantastiška, bet ji storina, ar ne?… Ką dar jis pasakojo?

– Jis pasakojo, kad nori supažindint su tėvais ir t.t. Žiūrėk, va tas veidrodis plonina, mano figūra visai gerai atrodo…

– Ko gero geriau imsiu juodą palaidinukę su nėrinukais, vis tik prancūziška, kukli ir lieknina…

– Bet juoda tau ilgoka, nors imk, po megztiniu tiks. O ką man ryt apsirengti pas jo mamą eit, ir ką nusinešt?

– Nusinešk saldainių, juk dar nieko rimto nėra. Bet man jis ima nepatikt- tas vyrukas.

– Nežinau, keistas kažkoks. O šitos basutės kokios gražios!

– Man tokios nepatinka… Pasakyk jam, kad jei jis tiek daug skambinės, būsiu su tavim visą dieną ir jis nespės susitikt (ji taip jam ir pasako telefonu, nes jis vis skambina, matyt netiki, kad ji su drauge 🙂

– Negaliu daugiau nieko pirkti, mažai liko pinigų. Ko turi namie?

– Brendžio gero, saldainių ir kavos… Ir labai apkuistus namus…

– Man jau spaudžia batai, einam pas tave.

Pas draugę įsipilam brendžio ir ji man rodo visus naujus savo drabužius, ji jų turi mažiausiai 10k. daugiau už mane.

– Duok pasimatuot tas tau per mažas kelnes.

Vėl skambina jos vyrukas.

– Pasakyk, kad baigtų skambinėt, nes mes kelnes matuojamės!

Jis sako, kad irgi norėtų.

Paklausiu per draugę, ką norėtų pasimatuot, kelnes, ją ar mane, nes jis jau net nepamačius ima mane erzinti…

Peržiūriu jos kuklią knygų lentynėlę, nieko neimu.

Suvalgau atšalusį žuvies pirštelį iš jos sūnaus lėkštės ir pasakau nutarimą, kad jos dabartinis vyrukas- mulkis…

O šiandien sėdžiu ir galvoju, kad vakar buvo nuostabiai praleista vasaros diena… Ir kad vyrai keisti ir jie niekad nesupras, už ką ir kaip moterys juos vertina… 🙂 O tada pagalvojau, kad pasidalinsiu ir su jumis štai tokiom kvailom “vasaros citatom…” :))))))))

Tulis, 2009-08-16 18:21:51

A. de Sent Egziuperi “Mažasis princas”…

“- Šiąnakt sueis metai. Mano žvaigždė bus lygiai viršum tos vietos, kur aš pernai nukritau…

– Vaikuti, juk tiesa, kad visa, ką tu ten kalbėjau su gyvate apie susitikimą, apie žvaigždę,- tik blogas sapnas?..

– Kas yra svarbu, to nematyti…

– Žinoma…

– Čia kaip ir su gėle. Jei tu myli gėlę, kuri žydi žvaigždėje, tai malonu naktį žiūrėti į dangų. Visos žvaigždės – su gėlėmis.

– Žinoma…

– Naktį tu žiūrėsi į žvaigždes. Mano namai per maži, tai negaliu tau nė parodyti savo žvaigždės. Taip net geriau. Mano žvaigždė tau bus viena iš daugelio žvaigždžių. Todėl tu mėgsi žiūrėti į visas žvaigždes… Jos visos bus tavo bičiulės. Be to, aš tau šį tą padovanosiu…

Jis vėl nusijuokė.

– Ak vaikuti, vaikuti, man patinka, kai tu juokiesi!

– Tai ir bus mano dovana… tai bus – kaip su tuo vandeniu…

– Ką tu nori pasakyti?

– Žvaigždės žmonėms nėra tokios pačios. Vieniems, kurie keliauja, žvaigždės yra kelrodės. Kitiems – tik smulkūs žiburiukai. Dar kitiems, mokslininkams,- uždavinys, kurį reikia išspręsti. Mano biznieriui jos buvo iš aukso. Bet visos tos žvaigždės tyli. O tu turėsi tokių žvaigždžių, kurių niekas neturi…

– Ką tu nori pasakyti?

– Kai tu naktį žiūrėsi į dangų todėl, kad vienoje tų žvaigždžių aš gyvensiu, tau atrodys, lyg visos žvaigždės juokiasi. Tu turėsi žvaigždžių, kurios moka juoktis!

Ir jis vėl nusijuokė.

– Ir kai tau praeis liūdesys (liūdesys visada praeina), tu džiaugsies, kad mane pažinojai. Tu visada būsi mano bičiulis. Tave ims noras juoktis drauge su manimi. Ir tu kartais atidarysi langą – taip sau, dėl malonumo… Ir tavo draugai stebėsis, pamatę, kad tu juokiesi, žiūrėdamas į dangų. Tada tu jiems pasakysi: “Taip, žvaigždės mane visada prajuokina!” Ir jie manys, kad tu – ne viso proto. Aš būsiu iškirtęs labai netikusį pokštą…

Ir jis vėl nusijuokė.

– Taigi aš tau būsiu davęs ne žvaigždes, o krūvą mažų žvangučių, mokančių juoktis…”

Rasa, 2009-08-16 21:09:19

Tuliui: “Mažasis princas” – gėris…

Bet vis vien šiek tiek liūdina, kai draugas tik kažkur žvaigždėse 🙂 Sunku, kai draugą randi tik kitoje planetoje… 🙂 Prisiminiau vieną seną seną seną knygą:

“…Tartum tylus žaibas persmeigė jo širdį tolimas balsas, liūdnai kartojąs nežemiška kalba:

– Kur tu, kur tu, kur tu, Dangaus Sūnau?

Balsas nutilo. Losis žiūrėjo priešais save pabalusiomis, išplėstomis akimis… Aelitos balsas, meilės, amžinybės balsas, ilgesio balsas skrajoja po visą visatą, ieškodamas, kviesdamas, šaukdamas- kur tu, kur tu, meile…” (A.Tolstojaus “Aelita”)

Tulis, 2009-08-16 22:18:01

Rasa, taip, tiesa, kad šiek tiek liūdna, kai draugą randi tik tolimoj planetoj, bet… svarbiausia – jį randi. 🙂 O ir kaip A. Kamiu pasakė: “Jei nėra sielvarto gyvenime, nėra ir meilės gyvenimui.”

O meilė gyvenimui labai svarbi :).

Rasa, 2009-08-17 00:56:53

Tiuliui: tikriausiai Kamiu buvo teisus 🙂 Ir tu teisus, kad meilė gyvenimui svarbi. O dar aš manau, kad svarbu ir dar kažką mylėti taip stipriai, kaip gyvenimą… 🙂

O dėl skausmo ir sielvarto- vieno genialaus berniuko vienas nematomas draugas boksininkas 🙂 manė taip:

“…- Išmintis?.. nežinau, manau, jog tai greičiau… sakykim, jog tai kitoks būdas jausti skausmą…

– Kokia prasme?

– Norėjau pasakyti, kai esi jaunas, skausmas tau smogia ir jautiesi, lyg būtum pašautas… galas, tau atrodo, kad tai galas… skausmas lyg šūvis, jis priverčia tave pašokti, jis lyg sprogimas… atrodo nepagydomas, nuo jo nėra vaistų, jis amžinas… svarbiausia, kad jo nelauki, štai kur esmė, kai esi jaunas, nelauki skausmo, jis tave užklumpa netikėtai, ir apima nuostaba, nuostaba. Supranti, nuostaba.

– Taip.

– Senatvėj… kitaip tariant, kai pasensti… jau nebėra tos nuostabos, jis nebegali tavęs užklupti netikėtai… taip, jauti jį, tačiau tai tik nuovargis, prisidedantis prie kito nuovargio, daugiau niekas nesprogsta, supranti? Lyg kas užkrautų tau ant pečių dar kelis kilogramus… lyg eitum su vis labiau purvu aplimpančiais batais, kaskart sunkesnis. Staiga sustoji, ir viskas baigiasi. Bet nešokinėji, kaip jaunystėj, nieko panašaus. Todėl gali boksuotis, kol gyvas, jei nori. Tau nebeskauda, manau, po kurio laiko jau niekas nebeskauda. Vieną dieną pasijunti per daug pavargęs ir išeini…” (“City”)

Rasa, 2009-08-17 01:04:21

Vai, vietoj Tuliui, Tiuliui parašiau 🙂 Čia, matyt, dėl vaikystės draugų, kuriuos “minkštai” vadindavau. Buvo Tiutis, buvo Tiunka :)))

O Tulis- dėl elemento 69 ar dėl miesto Prancūzijoje, ar dėl pusiau legendinės šalies žemės šiaurėje? 🙂

Tulis, 2009-08-17 20:27:08

Rasa, aš esu ji ‘:), o ir vardo istorija, deja, nesusijusi nei su chemija, nei su Prancūzija ar Skandinavija, nors man asmeniškai labai graži šv. Stepono katedra Tulyje:). Tulis – man miela pravardė, kažkada draugai taip kreipėsi ir “prilipo” :).

Tikriausiai senatvėje išmintis tikrai padeda viską, net ir skausmą, suvokti šiek tiek kitaip. Tačiau kai bent retkarčiais paskauda – įsitikini, kad esi gyvas :).

Juk net liūdesys kartais irgi gali būti šiek tiek malonus, ypač, jei prisimename ką nors gero ir mielo iš praeities :). Man patinka šis P. Eliuaro eilėraštis (savotiškas F. Sagan knygos “Sveikas liūdesy” prologas) apie liūdesį :):

Sudie liūdesy

Sveikas liūdesy

Tu žvelgi į mane iš kambario sienų

Tu žvelgi į mane iš akių kurias myliu

Tu visai nedvelki nykybe

Nes lūpos net vargingiausios nušviečia

Tave šypsniu

Sveikas liūdesy

Mylinčių kūnų meile

Meilės galybe

Kurios švelnumas iškyla

Kaip pamėklė bekūnė

Apviltas prote

Liūdesy gražiaveidi.

Rasa, 2009-08-17 21:15:06

Tu teisi 🙂 Ir “Tulis”- gražu.

anupriute, 2009-08-20 22:04:23

Žmonės, jei pamatysite paskui mane bėgančią avelę, neapmėtykit akmenimis, neapkulkite lazdomis. Ta avelė- tai mano tikėjimas jumis…

J. Marcinkevičius

petras, 2009-08-21 08:25:43

o kam mėtyt ir kult, jei galima ant iešmo 🙂

sonata, 2009-08-21 09:45:47

<>(Akselis Miuntė. “Knyga apie San Mikelę”)

Rapolas, 2009-08-21 18:34:54

J. Kerouac „Kelyje“

„- Ko tu trokšti iš gyvenimo?

Taip norėjau spauste išspausti atsakymą. Ji neturėjo menkiausio supratimo, ko troško. Murmėjo kažką apie darbą, filmus, apie tai, kaip važiuos vasarą pas bobutę, kaip nori aplankyti Niujorką, nueiti į „Roksį“ ir kad apsirengs panašiai kaip per praeitas Velykas: baltą skrybėlaitę su rožėm, rožines lakines kurpaites ir šviesiai violetinį gabardino paltą.

– O ką veiki sekmadienio popietėm? – paklausiau.

Ji sėdi verandoje. Pro šalį važiuoja dviračiais berniokai ir sustoja paplepėti. Skaito

komiksus, guli hamake.

– O ką veiki šiltais vasaros vakarais?

Tada ji sėdi verandoje, žiūri į važiuojančias keliu mašinas. Abi su motina spragina kukurūzus.

– Ką veikia tėvas vasaros vakarais?

Dirba naktinėj pamainoj katilų fabrike; visą gyvenimą išlaikė žmoną, vaikus ir už tai nieko negavo – nei meilės, nei tikėjimo.

– Ką veikia brolis vasaros vakarais?

Važinėja dviračiu, trinasi prie prekystalio, kur parduodama gazuotas vanduo, ledai.

– Ką jis trokšta pasiekti? Ko mes visi trokštame? Ko norime?

Ji nežinojo. Nusižiovavo. Užsinorėjo miego. To jau per daug. Niekas negali atsakyti. Ir niekados negalės. Viskas baigta. Ji buvo aštuoniolikos metų, labai miela ir žuvusi.“

Burgis, 2009-08-21 18:50:08

Rapolui: taip!

Rasa, 2009-08-24 17:03:53

Sonatai: “Knyga apie San Mikelę” tikrai puiki. Labai.

Bet kadangi visi pasidarė labai jau surimtėję ir protingi paskutiniu metu, metas pa-sa-kė-lei… Šitos lyg ir nerašiau čia? 🙂 Čia tas pats Kozlovo ežiukas su meškučiu! 🙂

Kad nepamirštumėt: visų svarbiausia, kad ežiukai gerai sutartų su meškučiais ir kad visi apskritai turėtų ką nors juos suprantantį… (čia aišku visi supranta, kad Egziuperi percitatavau: “Svarbiausia- žmogaus ryšys su žmogumi” 🙂

Jei manęs visai nėra

Dar truputį ir užsižiebs žvaigždės, išplauks mėnuo ir nuplauks pasisiūbuodamas virš tylių rudens laukų. Vėliau mėnulis užsuks į mišką, užtruks truputį, pakibęs aukščiausios eglės viršūnėje, ir tada jį pamatys Ežiukas su Meškiuku.

– Pažvelk, – pasakys Ežiukas.

– Aha, – pasakys Meškiukas. O mėnulis pakils dar aukščiau ir užlies žemę savo šalta, blausia šviesa.

Taip buvo kiekvieną vakarą šį giedrą šaltą rudenį. Ir kiekvieną vakarą Ežiukas su Meškiuku rinkosi tai pas Ežiuką, tai pas Meškiuką ir apie ką nors kalbėdavosi. Štai ir šįvakar Ežiukas pasakė Meškiukui:

– Kaip vis dėlto gerai, kad mes turime vienas kitą!

Meškiukas linktelėjo.

– Tu įsivaizduok: manęs nėra, tu sėdi vienas ir nėra su kuo pasišnekėti.

– O tu kur?

– Manęs nėra.

– Taip nebūna, – pasakė Meškiukas.

– Aš irgi taip manau, – pasakė Ežiukas. – Bet štai staiga – manęs visai nėra. Tu vienas. Ir ką gi tu darysi?

– Eisiu pas tave.

– Kur?

– Kaip – kur? Į namus. Ateisiu ir sakysiu: “Kodėl tu neatėjai, Ežiuk?” O tu sakysi…

– Tai kvailas! Ką gi aš sakysiu, jeigu manęs nėra?

– Jei nėra namuose, vadinasi, išėjai pas mane. Parbėgsiu namo. A-a, tu čia! Ir pradėsiu…

– Ką?

– Barti!

– Už ką?

– Kaip už ką? Už tai, kad nepadarei, kaip tarėmės.

– O kaip tarėmės?

– Iš kur aš žinau? Bet tu turi būti arba pas mane, arba savo namuose.

– Bet manęs visai nėra, supranti?

– Bet štai gi tu sėdi!

– Aš dabar sėdžiu, o jeigu manęs visai nebus, kur tada aš būsiu?

– Arba pas mane, arba pas save.

– Taip bus, jeigu aš esu.

– Na, taip, – pasakė Meškiukas.

– O jeigu manęs visai nėra?

– Tada tu sėdi prie upės ir žiūri į mėnulį.

– Ir prie upės nėra.

– Tada tu kur nors išėjai ir dar negrįžai. Aš nubėgsiu, apieškosiu visą mišką ir tave rasiu!

– Tu jau viską apieškojai, – pasakė Ežiukas. – Ir neradai.

– Bėgsiu į kitą mišką!

– Ir ten nėra.

– Perversiu viską aukštyn kojom ir tu atsirasi!

– Nėra manęs. Niekur nėra.

– Tada, tada… Tada išbėgsiu į lauką, – pasakė Meškiukas. – Ir suriksiu: “E-e-e-ži-u-u-k!”, tu išgirsi ir atsakysi: “Meški-u-u-k!…” Va.

– Ne, – pasakė Ežiukas. – Manęs nė truputėlio nėra. Supranti?

– Ko prie manęs pristojai? – supyko Meškiukas. – Jeigu tavęs nėra, tai ir manęs nėra. Supratai?

– Ne, tu – esi; o manęs – nėra.

Meškiukas nutilo ir paniuro.

– Na, Meškiuk!..

Meškiukas neatsakė.

Jis žiūrėjo, kaip mėnulis, pakilęs aukštai virš miško, lieja ant jų su Ežiuku savo šaltą šviesą.

Rasa, 2009-08-24 17:21:13

Na, toliau aišku galėtų (jei norėtų) mus pamaloninti ir priblokšti pav. ponas Neaiškus su savo moliuskais… :))) Juokauju, nutuokiu, kas tos medijos :), apie kurias jis skaitė, bet vis vien man pirmiausiai mintyse iškyla midijos… 🙂