Žemė nebesisuktų, jei pavasarį niekam neberūpėtų meilė. Kai siaučia hormonų audros, kai žudo klimaksas, kai senatvėje prisiminimai degina kaip ugnis – tu nori apie ją kalbėti. Tu nori kalbėti kitaip nei kalbi apie krepšinį, pinigus, kalnus, saulę ir jūrą, bet tu nori, kad meilės kalboje būtų visko ir būtų daugiau, nei kalbant apie tuos puikius dalykus, reiškinius, malonumus. Tu galvoji, kaip čia kalbant išvengti (nuo čia – N-14) meilės ir sekso sąryšio, bet iškart galvoji, kaip čia jo neišvengti! Tu nori kalbėti savaip, bet Šekspyras, Jeseninas, Širvys jau pasakė taip, kad nerviniesi – geriau nepasakysi.
***
Tai ką gali dar pasakyti senelis, kuris vien šioje svetainėje jau daug kartų sakė: yra tik du svarbūs dalykai gyvenime – meilė ir darbas! Gal senelis gali tik atsidusti: „Pavasariu tavuoju būti negaliu…“ (Stanka Penčeva)? Ne, senelis gali vėl ir vėl žarstyti patirtį:
-
Nepainiok meilės tėvynei, gamtai, kalbai, vaikams, anūkėliams su meile vieninteliam savo žmogui.
-
Geriau numirk, bet meilės neišduok! Labai skaudu matyti, kaip gyvena be meilės mirę žmonės…
-
Neskubėk! „Nepaskubink lemties! Tik tada, kai žara, kai lakštingalų viesulas…“ (B.B.)
-
Kalbėk apie meilę savo kalba, bet nuo pat kūdikystės mokykis kalbėti taip, kad reikiamu momentu tavo kalba tiktų net meilės aukštumoms. Jei pajusi, kad kalbėti dar nemoki – gražiai tylėk! Žiūrėk į ją ir tylėk… Ji supras.
-
Dabar jau žinau – už kalnus geriau gali būti tik kalnai, kuriuose dar nebuvai (V.Vysockis). Neišmylėtą meilę pataupyk anūkėliams – nežinai, kiek jos prireiks!
***
O dabar galiu atsakyti į visus jūsų klausimus! (Frazė, kurią dėstytojas B.B. po kelis kartus pasako per kiekvieną paskaitą.)
Atsakymai
petras, 2010-04-16 09:14:47
ar riba tarp meilės ir neapykantos yra labai plona ?? kodėl ?
Burgis, 2010-04-16 09:17:53
Petrui: taip, riba yra labai neryški, nes nėra didesnės neapykantos, kaip dėl prarastos meilės… Kodėl? Todėl, kad nėra nieko vertingesnio už meilę.
Mindaugas, 2010-04-16 09:37:09
Mano klausymas išlieka tas pats: “pagrįskite arba paneikite teiginį, jog kol nebuvo meilės, tol nebuvo ir mirties”.
Manyčiau būtų svarbu šiame klausime iš karto, kaip ir B.B., atskirti kokia tai meilė (Tėvynei, žmogui ir t.t., nors manau šiam klausimui tinkamiausia būtų kalbėti apie žmogaus meilę žmogui).
Pirmasis mano žingsnis, norint, jog čia diskutuojantys žmonės padėtų reikiama tema pasirankioti minčių ir įvairių samprotavimų, kurie pačiam galbūt į galvą net neateitų.
Taigi pats pradedu sakydamas, jog meilė visgi nėra vien tik hormonai, vien tik paprasta biologija – čia kažkas tūno daugiau. Nes hormonai, instinktai kažkodėl kitų žemės gyventojų neverčia pergyventi (na mes gal tiksliai nežinome) dėl to, jog žūsta mylimas ar brangus asmuo, individas (Šimpanzės savo žuvusių kūdikių gana ilgą laiką gedi, kartais netekę savojo jauniklio, bando atimti kūdikį iš kitų motinų (aišku, jos daug kuo artimos mums, tačiau gamtos pasaulyje yra ir kitų pavyzdžių, kur veikia ne tik hormonai. Čia gaunasi prieštaravimas mano ankstesniam teiginiui, tačiau šie reiškiniai visgi nėra taip plačiai paplitę, gamtoje visgi mirtis dažnai natūralus dalykas, o meilė kaip ir neegzistuoja – susiporavo, užaugino vaikus, ir keliauja maitintis). O štai žmonės į meilę reaguoja daug stipriau: kodėl mylimo žmogaus mirtis tampa tokia reikšminga? kas tam turi įtakos?
Burgis, 2010-04-16 09:50:39
Mindaugui: teiginys „kol nebuvo meilės, tol nebuvo ir mirties“ yra poetinis, o ne mokslinis. Mokslas dar nežino, nei kas yra gyvybė, nei kaip ji atsirado, nei kodėl, todėl negali atsakyti ir į klausimus apie mirtį. Kol mokslas negali – poetai gali!
Rasa, 2010-04-16 09:59:31
Burgiui: ar neprieštarauja vienas kitam jūsų teiginiai “Nepainiok meilės tėvynei, gamtai, kalbai, vaikams, anūkėliams su meile vieninteliam savo žmogui.” ir “Neišmylėtą meilę pataupyk anūkėliams – nežinai, kiek jos prireiks!”?
Petrui: meilė ir neapykanta? Psichologai kartais pataria, kad norint atsikratyti kamuojančios ar vienpusės meilės, reikėtų prisiminti visus blogus dalykus apie tą žmogų 🙂 Aš manau, kad neapykanta kyla tik dėl žmogaus savanaudiškumo, kad neišsipildo žmogaus noras, kad meilė būtų “MANO” Jei žmogų myli, bet nenori kito savintis, nieko ir neprarandi, kodėl ji galėtų virsti neapykanta?
Burgiui dar: ar meilę galima prarasti? Kaip? Meilė juk mumyse, ne kitam žmoguje?
giedrius m, 2010-04-16 10:03:53
Nereikia maišyti ir meilės bei aistros. Neįkopti kalnai – aistra. Tie, kuriuose gyveni ar sugrįžti – meilė. Kai bandai kalbėti apie meilę – tai labiau aistra. Kai gali apie tai patylėti su žmogumi – tai meilė.
Rasa, 2010-04-16 10:11:59
Mindaugui: gal pasakymą “kol nebuvo meilės, tol nebuvo ir mirties” galima suprasti ta prasme, kad tarkim, pagal bibliją dievas sukūrė amžinus žmones, bet… Nusidėjo Adomas su Ieva, nuskynė uždraustą vaisių, o paskui ir gavosi: “Hello, sveiki atvykę į realų pasaulį… Ir mirtis atėjo paskui nuodėmę ir pažinimą…” 😀
Mar, 2010-04-16 10:51:18
Meilės nėra.C’est la vie…ir tiek.Meilė mene, beveik visada pagrindinė tema,todėl tai jau visai kas kita . Moteriai iš vyro reikia – visada- garantijų,bet juk vyras jų neturi,nes aistra pasiekusi savo kalnus,dairosi į kitas viršūnes.Drįstu teigti,kad Vyras ir moteris yra tik matematika.
Armantas, 2010-04-16 10:52:37
Sveiki, dėstytojau B.Burgi. Klaidžiojau po interneto platybes ir netyčia aptikau Jūsų puslapį, perskaičiau galima sakyti daugiau nei puse temų ir užplūdo prisiminimai, kaip apie Jūsų paskaitas( teoriškai jos turėjo būti apie matematika, bet būdavo apie viskas 😉 ), o apie egzaminus tai išvis tokiu kuriozu būdavo ech……. Gaila, kad šitam puslapyje nėra(arba aš neradau) skiltelės “prisiminimai apie susitikimus su B.Burgiu” tai tikrai manau, neviena linksma ir ne tik, istorija ten atsirastu. Asmeniškai i aš bent jau viena tikra parašyčiau.
Buvęs Jūsų studentas.
petras, 2010-04-16 11:03:45
man tai ta frazė keista: “kol nebuvo meilės, tol nebuvo mirties”. toks jausmas, kad kažkas norėjo labai “giliai” ir prasmingai pasakyt, bet gal nelabai gavosi. aišku gali būt bėda ir tame, kad aš vienas tiesiog nesuprantu apie ką čia 🙂
ir apskritai, tokia tema galiama kibirus prikalbėt, išpilt ir vėl prikalbėt, bet pabaigos nebus 🙂 per daug sudėtingas ir platus dalykas.
Burgis, 2010-04-16 11:19:55
Nu, Gerb. Rasa, spausdžiate į kampą, bet nepasiduosiu: 1) tikrai, meilė anūkėliams yra kitokia nei meilė mylimajai, bet kaip tau ateina laikas, tai valiutą reikia konvertuoti…; 2) meilę galima prarasti, nes galima prarasti meilės subjektą – jis gali žūti (žiauru, bet tai ne pats blogiausias atvejis…), jį gali užgrobti kitas, jis gali išduoti (pats blogiausias atvejis!).
Edgaras, 2010-04-16 11:23:08
Laba diena! “Vaikštau” šiandien po lrytas.lt ir taip nuobodu, taip viskas nusibodę… Žiūriu, o gi Burgis! Nepykit, bet tas reklaminis paveiksliukas toks leniniškas. Plika galva svajingai žvelgianti į rytus… Gaila tik, kad fonas ne raudonas 🙂 O visgi, kodėl nepaminėjote meilės sau?
D., 2010-04-16 11:23:09
Senovės Graikijoje meile buvo vadinami vyrų ir jaunų berniukų santykiai, o minėtieji Sapfo „meilės ligos“ simptomai apibūdino vienos moters jausmus kitai. 🙂
Mindaugui: evoliucija. Seniai seniai mūsų protėviai, mirusius palikdavo tiesiog gulėti ant žemės. Kai atsirado tikėjimas, jog yra kažkas ir po mirties – mirusiuosius užkasdavo. Vėliau užkasdavo ir su jam reikalingais turtais, o gal prireiks. Dabar laidoja su kuo prabangesniais karstais, gal lengviau TEN bus.
Mindaugas, 2010-04-16 11:24:18
Na ne. Tą tema pasiūlyta biologiją studijuojantiems studentams, vystymosi paskaitoje, kad jie į viską žvelgtų ne tik moksliškai, bet, kaip sako B.B., ir poetiškai. Kad pasamprotautų ir t.t. Esmė, tame, jog meilė mus verčia sureikšminti patį mirties faktą, juk pažiūrėkit – vieni gedi visą likusį gyvenimą, kiti gal visai negedi, o kiti tik tol, kol pamilsta kažką kita. Šiame klausime abu objektai (meilė ir mirtis) yra nekonkretūs – tai traktuojama kaip būsenos. Ir aš noriu sužinoti ar tikrai, jei nebūtų būsenos vadinamos meile, tuo pačiu nebebūtų ir būsenos – mirtis, bei su ją siejamų žmogaus išgyvenimų? (Vėl kočioju tą pačią tešlą, bet norisi, jog suprastumėtę, kad neužtenka pasakymo, jog mokslas apie tai nieko neišmano, o poezija į tai atsako). Man norisi pamąstymų kaip žmonės vertintų mirtį jei tarkim nebūtų meilės, o jie vadovautųsi tik instinktais: susiporavo, užaugino palikuonis, ir t.t. Atrodytų viskas aišku – jog tada žmogų galima laikyti bejausmiu, tačiau, juk yra nemažai paukščių, kurie poras sudaro visam gyvenimui, ir žuvus vienam iš partnerių taip ir lieka vienišiai – nebeieško pamainos – ar tai meilė? Juk jie vadovaujasi instinktais, o kaip pavadinti tokį reiškinį – ar jie myli?. Juk jie be gailesčio išmeta iš lizdo jauniklius, jei šie ligoti, arba pasitaikė nepalankios sąlygos ir neužtenka maisto visiems vaikams išmaitinti – juk to jau nepavadintum meile, kuri demonstruojama partneriui, nors visgi turi savyje tam tikros logikos. Taip pat besielgiančių yra ir žmonių – kažkurioje Afrikos valstybėlėje, motinos, jei kūdikis gimsta nesveikas, apsigimęs ar pan., juos, pripylę į burną smėlio, palieka dykumoje numirti. Ar tokios motinos bejausmės? ar jos nemyli savo vaikų, ar jos nežino kas yra meilė ir joms mirtis nieko nereiškia?
Tikiuosi po keleto dienų grįžęs rasiu vertingų pamąstymų šiais klausimais, nes deja, pats turiu išvykti ir kažin ar bus progų pasinaudoti technologijomis.
Gražios dienos
Mindaugas, 2010-04-16 11:34:13
Pakol parašiau, radau ir įdomesnių atsakymų. D. – apie laidojimo ypatumus – čia jau ta linkme. Tai gal gentinėje santvarkoje, kol dar žmonės gyveno kaip paprasti gamtos padarai, mirties taip nesureikšmindavo. Ar meilė ir mirtis – šios būsenos taip glaudžiai susisiejo žmogaus psichikos evoliucijos dėka?
Burgis, 2010-04-16 11:44:05
Edgarui: N.Gogolis savo knygą pradėjo epigrama: „Nekaltink veidrodžio, jei snukis kreivas.“ Manau, tiks ir man, ir Jums…
Darth Vader, 2010-04-16 11:50:08
Kol nebuvo meilės, nebuvo nieko. Nes Dievas yra Meilė ir Jis sukūrė pasaulį. Taigi, dar nebuvo pasaulio, o buvo meilė. Tikra, tyra, dieviška. Mirtis atsirado per nuodėmę (kuri nėra meilė).
Nesureikšminčiau anūkų ar pan.: mylėk Dievą ir tą žmogų, kuris tau Dievo skirtas, o ten jau viskas bus.
Rasa, 2010-04-16 12:36:42
Burgiui: “meilę galima prarasti, nes galima prarasti meilės subjektą – jis gali žūti (žiauru, bet tai ne pats blogiausias atvejis…), jį gali užgrobti kitas, jis gali išduoti (pats blogiausias atvejis!).” Kodėl praradus (ar jo atsitraukimas nuo jūsų jau praradimas?) meilės subjektą, galime prarasti meilę? Ar tik grafke prisisegus TEIGIAMĄ (nes jei jus išdavė, tai jau jums prarastas meilės subjektas 🙂 mylimąjį galima savyje išlaikyti meilę?
petras, 2010-04-16 12:38:31
oj veideri, meilė ir dievas tai nesusiję dalykai 😛
petras, 2010-04-16 12:49:46
man atrodo, kad meilė ir mirtis nesusiję dalykai. pvz. mirtis ir gimimas aina iš vien. o mirtis pasidarė reikšmingesnė, kai žmogaus socialinis gyvenimas pasikeitė. dabar laidotuvėse gali parodyt tavo socialinę padėtį ir pan., bet tikrai neparodysi kaip tą žmogų mylėjai (na gal kas ir įsivaizduoja, kad prabangesnės laidotuvės parodo, kad žmogus buvo labai visų mylimas ir pan.). vnž jei ne socialiniai santykiai žmonių, tai ir dabar paliktų numirusį gulėt ant žemės (dabar dar plius ir nehigieniška būtų :)) na, o kad žmogus pranašesnis už gyvūną, nes turi jausmus ir gali neblogai mąstyt, tai faktas 🙂 todėl ir myli, todėl ir liūdi, kai nebėra mylimo. todėl man kažkaip kvailai tas pasakymas skamba, kad jei nėra meilės tai nėra ir mirties. na jei nebūtų jausmų tai nebūtų ir žmonių 🙂 jei nebūtų saulės tai nebūtų ir žemės ir t.t.
petras, 2010-04-16 12:52:25
atsiprašau už potvynius. bet aš norėčiau kitokių sakinių, pvz.: kol nebuvo gimimo, nebuvo mirties. kol nebuvo meilės, nebuvo liūdesio, neapykantos ir … įsirašyk pats 🙂
Burgis, 2010-04-16 13:10:18
Rasai: na, pasiduodu, pasiduodu… Aš vis tiek neparašysiu taip, kad visiems tiktų. Tinka gal tik man vienam.
Ingrida, 2010-04-16 13:13:24
Rasai: aš šį kartą be didelių pamąstymų jum galiu papasakoti tikrą atsitikimą – prie kapo stovi našlė, šalia jos stovi pusseserė (kurios santuoka yra iširusi dėl vyro neištikimybės). Ta pusseserė GUODŽIASI! našlei: “tau tai gerai, tavo, kad ir po žeme, bet tu jį turi, jis tavo, o mano va, tai su kita pabėgo …”. Man tą akimirką atrodė, kad baisesnių žodžių neesu girdėjusi, bet va ir suprask, kuris skausmas didesnis …. . Va ir teisus p. Burgis, nors psichologai tvirtina, kad mylimo žmogaus išdavystė yra antroje vietoje pagal stresą (pirmoje mirtis). “Meilė mumyse” – jūs esate teisi, bet gyvenimo įvykiai ją transformuoja (nes gyvenimo įvykiai keičia jausmus, būsenas, požiūrį ir t.t). Žmogus, kuris pats to nepergyveno, nesupras moters (o aš tokią pažįstu), kuri neplovė kurį laiką savo velionio vyro rūbų vien tam, kad vakare pasiėmus jo megztuką dar vis jaustų jo kvapą. O jei visi galėtume mylėti begaline meile (visai nesvarbu ar meilės subjektas šalia), tai manau pasaulyje įsivyrautų idilė. Bet tada gal neliktų ir motyvacijos?
Edgaras, 2010-04-16 13:16:41
Neimkite taip į širdį, aš tikiu, kad Jūs nenorėjote atrodyti kaip Leninas. Manau man pritartų dauguma.
O epigrama labai graži – tinka visiems gyvenimo atvejams ir ne tik man, Jums, bet visiems kas netyli ar tyli per daug išraiškingai 🙂
O šiaip, tai esu dėkingas. Kaip Jūs gražiai rašote! Jausmas vartant Jūsų temas, tarsi bėgtum vandeniu – ir ant vandens užlipai, ir sausas likai.
Na, meilės neradau, teks pasitenkinti darbu 🙂 Iki greito!
Burgis, 2010-04-16 13:40:27
Edgarui: ačiū, Jūs irgi parašėte labai gražiai! „… tarsi bėgtum vandeniu…“ – labai taiklu! Įsidėmėjau.
Rasa, 2010-04-16 15:39:14
Ingridai: “tau tai gerai, tavo, kad ir po žeme, bet tu jį turi, jis tavo, o mano va, tai su kita pabėgo …”- tai ir yra begalinis savanaudiškumas, tipo myliu kol MANO, nes turiu, o jei kitos, tai nekenčiu, geriau miręs… 🙂 Ar tai meilė? Mano supratimu- ne. Tai užgauta savimeilė.
O dėl mirusio drabužių… Tai meilė ir liko moteryje, jei taip. Ir gal ji sutiks kitą žmogų kažkada, kurį mylės, bet meilė anąjam bus savam širdies kampely. Tai gražu. Jei nenaikina, jei moteris neduos savęs sudeginti tam praradimo jausmui.
O ką jūs turėjote galvoje “…neliktų motyvacijos”. Kam neliktų? 🙂
Rasa, 2010-04-16 16:21:15
:)))))
Prisiminiau vieną profesorių (mintyse tankiai taip jį pavadinu 🙂 poetą…
Geri mes esam ir mokam gražiai mylėt, manau, dauguma. O vis vien kartais norisi mylimam pasakyti:
“…Tau nerūpi kaip aš gyvenu!
Rūpi tik, kad nemirčiau iš meilės.”
Einu geriau mylėdama patylėti… 😛
Burgis, 2010-04-16 16:29:35
Rasai: wau! Tai bent atmintis!
***
Ir pasroviui ne toks jau trumpas kelias
Į aukštupį nuplaukusiems laiku…
Už pelenuos plevenančią liepsnelę
Nėra gražesnis viesulas aistrų.
***
Ingrida, 2010-04-16 19:26:43
Rasai: Aš čia kalbu apie motyvaciją gyventi, o gyventi – tai viskas kartu – ir mąstyti, ir jausti, ir kurti.
***
Gal meilė yra būties esmė? Gal ir aš tada esu egoistė, bet noriu kurti savo šeimos istoriją su mylimu žmogum. Man nepakanka žinoti, kad jis kažkur yra, aš noriu matyti mylimo žmogaus akis, jausti visas jo nuotaikas, liesti jį, man reikia jo žodžių, jo minčių. Lyg ir daug kartų pasakiau žodžius “reikia”, “noriu” … nuskambėjo labai egoistiškai, bet … kad galėčiau ir save atiduoti tam žmogui, aš turiu “susiprojektuoti” į jį – todėl ir sakau – aš baisi egoistė :), nes man reikia jo realaus ir šalia 🙂
Rasa, 2010-04-16 20:18:58
Ingridai: Viskas puiku, visi mylintys norėtų būti kartu su mylimuoju, jei tai įmanoma. Puiku, kol neprasideda savinimasis ir bandomas sudaryti sandėris: tu dabar MANO, ar tu mylėsi mane iki grabo lentos?, aš tave myliu, aš tau atiduodu save, taigi tu privalai irgi mane mylėti 🙂 Kas gali duoti tokias garantijas? Mes meluojam, kai tas garantijas duodam. Mes galim stengtis iš visų jėgų kitą mylėti, bet kartais ima ir atsitinka, kad mūsų ar mūsų mylimo meilė dingsta. Ir prievarta to neišlaikysi, nei savų nei svetimų jausmų. Tai jei tavęs nemyli, už ką nekęsti? Tada žmogus turėtų nekęsti ir savęs, kad nesugeba to ar ano mylėti? 🙂
Edgaras, 2010-04-17 16:58:39
Jei leisite, tai aš manau, kad…
…Meilė – nėra jausmas, tai pasiryžimas įprasminti tikėjimą. Pasigėrėjimas, potraukis, aistra… – jausmai, – tai tik išraiškos ir priemonės savo tikėjimą įteigti meilės objektui. Būtent dėl to jis mums toks reikalingas – turime sulaukti atsako, kuris ir pateisintų mūsų tikėjimą… Kartais atsakas – nuvilianti tyla, kuri mus verčia ieškoti naujų tiesų ar meilės objektų… Laimingiausi tie, kurie tikrą meilę išpažįsta pasąmoningu pasirinkimu ir besąlygiškai jo nekvestionuoja. Na, o daugeliui iš mūsų reikia laiko susitaikyti su savimi, nurimti ir paūgėti, nes tik branda mus priverčia atlikti pasirinkimus, kurių mes taip vengiame… O kartais pasirinkti nesugebame ir mirštame tikros Meilės nepažinę. 😉
V., 2010-04-17 21:48:40
p a s i r i n k t i ?
Sąmoningai pasirinkta meilė nėra tikra- ji iš tam tikro išskaičiavimo. Tikra meilė tave ištinka, kartais visai netikėtai, ir tu nieko negali padaryti – kažkas tau leidžia suprasti, jog myli tą asmenį… kartais tik iš tolo, net nežinodamas dėl ko, ir nebūtinai “su atsaku”.
Rugile, 2010-04-18 03:28:32
O kaipgi santuoka? Ar ji būtina meilei “sutvirtinti”?
Prie to paties, ką manote apie jaunų porelių-studenčiokų gyvenimą “susimetus”? Tai vienas kito pažinimas ar tiesiog žaidimas?..
Burgis, 2010-04-18 20:55:25
Rugilei: aš senamadiškas: 1) santuoka būtina; 2) iki santuokos meilės išraiška – tik iki bučinio…
Rasa, 2010-04-18 21:32:41
Burgiui: nuostabu!
Kodėl? Čia “kodėl” apie 1 ir 2?
Kas yra santuoka? Kas svarbiau- dokumentų pasirašymas ar vieno kitam priesaika: varge ir džiaugsme, laimėje ir nelaimėje… Ir (jei svarbu priesaika), ar santuoka vis dar santuoka, jei kažkuris sulaužo priesaiką? Teoriškai sandėris sudarytas ir pasirašytas, o jei priesaika sulaužyta? Ir tai ne tik neištikimybė, gali būti daug būdų jai sulaužyti.
Povilas, 2010-04-18 22:45:07
Gerbiamieji: kas yra Priesaika? Tai niekuo neįpareigojantis ritualas. Priesaikų būna visokių, ir, matyt, jų reikėtų laikytis visada. Kas ir kada laikėsi duotos Priesaikos? Priesaikos šeimyniniame gyvenime absoliučiai bevertis dalykas, jei žmonės “susiėjo” atsitiktinai. Ypač, tarkime, šešiolikmečiai. Priesaiką privalo pakeisti malonūs žodžiai, geras žvilgsnis visur ir visada ir pan. Jei to nėra – viskas niekai.
Rasa, 2010-04-18 23:02:54
Povilui: priesaika nėra bevertis dalykas. Jei tu tikrai prisieki.
Rasa, 2010-04-18 23:20:07
Povilui dar: tai jei sakai, kad priesaika bevertė, kas ta santuoka tada? Tik dalykinis susitarimas? Tik garantijos dėl bendro turto?
Rasa, 2010-04-18 23:24:17
Dar dar Povilui: gal reikėtų sakyti jums “Jūs”, atsiprašau, jeigu ką… Čia gal tik man patinka, kai į mane kreipiasi “Tu” 😉
sonata, 2010-04-19 20:33:44
… kažkodėl teprisimenu citatą iš filmo “Ana Karenina”: “meilę sugalvojo rusai, kad nereiktų mokėti pinigų”…
Ingrida, 2010-04-20 21:22:37
Aš sutinku su Rasa, priesaika nėra bevertis dalykas, o santuoka ne uždara akcinė bendrovė. Man atrodo, kad visų pirma tai labai individualu, bet jei gerbi žmogų, tai ta pati santuokos priesaika yra vienas iš pagarbos išraiškos būdų. Va dabar pagalvojau, kad gal ir tas savininkiškumo jausmas atsiranda iš nepagarbos gyvenimo partneriui. Meilė nereiškia kalėjimo, ji nėra nei hipnozė, nei nuosavybės jausmas, greičiau tai pasidalinimas tarp dviejų žmonių. Va dabar net ir pacituočiau A.de Saint Exupery:” Meilė – tai žiūrėti ne vienas į kitą, o ta pačia kryptimi”.
Rasa, 2010-04-20 22:21:20
Ingridai: Egziuperi pasakymas labai gražus 🙂 Bet iš tiesų ta meilė… Kartais galim žiūrėt į absoliučiai skirtingas puses, o vis vien matom tik jį.. ar ją… 🙂 Ir jame telpa visas pasaulis… Jos niekaip neapibūdinsi iki galo… 🙂 Ji nenusakoma… 🙂
Dabar skaičiau knygą, dviejų intelektualių prancūzų, filosofo, rašytojo, žurnalisto Bernard-Henri Levy ir Fransoise Giroud- žurnalistės, buvusios kultūros ministrės, rašytojos, pokalbius “Vyrai ir moterys”.
Kaip skirtingai įvairūs žmonės supranta įvairius dalykus: grožį, pavydą, ištikimybę, gundymą, porą, lyčių skirtumus…
Kad ir toks gražus posakis, kai mes sakome, kad suradom savo antrąją pusę…
Jie kalbasi apie tai:
“B.-H. L: Nykiausia, atleiskite už kietakaktiškumą, tai piemenų dainelės: apie kūnų unisoną, sielų diapazoną, apie sutarimą, susiliejimą, idilę. “Mano pusė- sako jie, o aš nežinau nieko nešvankesnio, kaip turėti “pusę”…
F.G.: Apie savo puses kalba bakalėjininkai. Koks siaubas! O susilieti į vieną- kokia iliuzija!
B.-H. L.: Štai kodėl man labiau patinka meilė, kuriai priimtina mintis apie kūnų karą ir kariaujančius kūnus. Neseniai minėjome graikų mitą. Mitą, kuris jums pasirodė gražus, apie iš prigimties nepadalytą kūną, atgavusį vientisumą. Graikų mitas yra graikų mitas, aš jums siūlau kitą: apie Erotą, dievą šaulį, paleidusį mirtiną strėlę. Arba dar vieną: apie Erotą, užpuolusį, apgulusį savo mylimąją, įveikusį jos gynybą, privertusį pasiduoti, pripažinti jo valdžią…
F. G.: Jūsų žodžiuose glūdi svarbus niuansas. Pora, kaip žinote, nėra vyras plius moteris, kartu jie sukuria trečią asmenį…
B.-H. L.: Aš tuo netikiu.”
Ingrida, 2010-04-21 08:32:29
Rasai: tiesiog ačiū už mintis :), suintrigavot, ieškosiu knygos ……