Kartais, kai kyla barniai, kai kas nors skaudžiai įžeidžia, kai kas nors ima nesaikingai girti, kai tave nubaudžia arba apdovanoja, kai apima liūdesys arba trykšti džiaugsmu, verta bent akimirkai pagalvoti apie visko vertinimo skalę. Nuo tirpstančio ledo temperatrūros iki verdančio vandens temperatūros yra 100 Celsijaus laipsnių. Žinodami tai, mes geriau suprantame, kad 15 laipsnių kambaryje yra mažai, o 18 laipsnių stiprumo vynas (čia – kita skalė!) yra „rašalas“…
*
Dabar – tos dienos… Visada metams baigiantis man būna „tos dienos“. Gal kad gimtadienis artėja, gal kad semestro pabaiga, gal kad rudeninė tamsa vis tirštėja, gal kad viešoje erdvėje dažniau šmėkščioju… Šiuo laikotarpiu aštriau jaučiu panieką ir pagyrimus, dažniau turiu vertinti laimėjimus ir nesėkmes. Kokia skale naudojuosi vertindamas? Paaiškinsiu, gal ir jums pravers…
*
Nulis yra kai visai nesvarbu. Maksimumas yra … ne, ne gyvybės kaina! Gyvenimo kaina. Čia – esminė vieta. Įsivaizduokite, kad su jūsų gyvenimu baigiasi viskas, dėl ko gyvenote, kuo džiaugėtės, ką užgyvenote. Būtų labai skaudu, liūdna. Mano gyvenimas yra tūkstančius kartų vertesnis už mano gyvybę. Taigi skalės maksimumą iškelia vaikai, anūkėliai, darbai, žmonių atmintis… Įsivaizduojate, koks tai aukštis!
*
Todėl reikia tarpinių padalų. Tokios yra: ligos, vienatvė, ilgesys, fizinės ir dvasinės galimybės, jaunystė, aistra…
*
Dabar maždaug jau įsivaizduojate tą skalę. Dabar pamatykite joje, pavyzdžiui, ministro padėką (A4 formato). Nematote? Žinoma, nes ji mažesnė už dulkę toje skalėje… O dabar pažiūrėkite, gal įžiūrėsite žiniatinklio žmonių įverčius tam piliečiui, kuris čia rašo. Vėl nematote? Taigi… Matote meilės ekstazę, vaikų ir anūkėlių gyvenimus, matote širdies operacijas, šiek tiek gal įžiūrite darbus…
*
Tai va, viską vertinant reikia pasirinkti tinkamą skalę. Tada ramiau ir aiškiau.
Atsakymai
Burgis, 2012-11-19 13:53:00
Įvertinkite savo skalėje…
Vladas, 2012-11-19 16:17:16
Graži mintis, kad gyvenimas nesibaigia su gyvybe. Nedaug teko sutikti žmonių tiek daug reikalaujančių iš savęs. Tai puiku, bet negailestingai bėgant metams tai tampa ir dramatiška. Para, jėgos ir sveikata turi savo ribas.
Kita vertus daug reikalaudamas iš savęs, daug reikalaujate ir iš aplinkinių. Ar tikrai turite tam teisę? Nežinau. Manau, bet kokiu atveju daugiau teisių reikalauti iš kitų turi tas kuris daugiau reikalauja ir iš savęs.
Jūs ne tik daug iš savęs reikalaujate, bet ir tikrai labai daug padarote. Ir jūs tai žinote, ir vertinate. Jūs turite teisę labai gerai vertinti save ir tai darote (čia mano asmeninė nuomonė, paremta virtualiu bendravimu šiame puslapyje). Aukšta savivertė ir pasitikėjimas savimi puikios savybės. Na gal iki tam tikros ribos, kai jos virsta savęs garbinimu ir iškėlimu virš kitų. Ar to tikrai visai nėra? Na, nežinau.
Gerbiu jus, džiaugiuosi jūsų darbais ir pasiekimais, nebesipiktinu tuo kas užkliūdavo iškart atradus šį puslapį.
Norėjau palinkėti kiek “nuleisti kartelę” sau. Susimažinti reikalavimus ir krūvį. Leisti save aplenkti bent kažkam. Manau tikrai turite to vertų mokinių.
Bet paskui pagalvojau:”o jei krūvio mažinimas prasidės šio tinklaraščio uždarymu? Ne. Tikrai to nenoriu. Tai reiškia siūlau kažką atimti iš kitų? Irgi negražu” Tad nesiūlau nieko. Kas geriau nei jūs pats žinote kaip savo gyvenimą padalinti tarp tinklaraščio, gimnazijos, šeimos, anūkių, MML ir kitų veiklų, apie kurias gal nei nenutuokiu:(.
Regina A., 2012-11-19 18:19:10
Gerb. B.B., Jūs – žmogus iš didžiosios raidės.
Jūs visada, net ir po n metų, liksite savo gimnazistų, studentų mintyse, atmintyje. Galbūt šiek tiek pakreipėte jų gyvenimo kelią (sėkmingai), gal padėjote sėkmingai apsispręsti meilėje, gal buvote pavyzdžiu, kokių įdomių (kitokių) žmonių esama. Gal daugiau bus besišypsančių optimistų, nes dabar užsieniečiai sako, kad mes visi susiraukę:-))
Pedagogo darbas jau toks – satisfakcijos gali ir nesulaukti čia ir dabar, bet juk išaušta ta diena, kai buvęs ugdytinis kažką, ką tu sakei seniai, prisimena ir sau pasako: „O vis tik jis buvo teisus taip sakydamas“. Ir aš taip esu pagalvojusi ne kartą, ir kiti.
Burgis, 2012-11-19 20:25:35
Vladui ir Reginai A.: ką čia pridursiu? Tokie kaip jūs ir yra tikrieji gyvenimo varikliai. Ačiū!