Rašysiu traumpai, nes rašysiu ilgą laišką. (Maksimas Gorkis (toks rusų rašytojas) neva yra pasakęs: “Rašysiu ilgai, nes rašysiu trumpą laišką”.)
***
Visai pavargau, nusiplūkiau. Beviltiškus darbus dirbame su Albina: medelius sodiname ir persodiname, šakas genime, akmenis ridename, velėną plėšome, žemę lyginame… Žinau, žinau: sekmadienis, Atvelykis, vaikų Velykėlės – netinka dirbti. Bet kad planuota kelionė į Vilnių nepavyko (gerklę skauda, darbų daug, nuovargis…), o Mildutė savo transportu dar netoli nuvažiuoja:
***
Žinau ir tai, kad tie tinklaraščiai – vakarykščia diena, nieko įdomaus, svarbaus neparašau, vienas kitas šimtas lankytojų iš inercijos darbo metu peržvelgia – kam to reikia? Bet kur dėti tą jausmą, tą gėlą: saulė, žydėjimas, o Kėdainių seniūno sūnus savo noru šį pasaulį palieka, ten du motociklu užsimušė, ten du po traukiniu papuolė… Kas darosi? Pamokysiu, gal padės?
***
Nuvažiavome į sodą. Kam mums tas sodas? Norėjome parduoti, bet niekas neperka… Nes niekam kitam, išskyrus mane, nekyla jokie jausmai, pamačius tuos 35 akmeninius laiptelius, kuriuos pats padariau, kai man buvo 35-eri…:
Bet gal tu išmok pamatyti ne visumą, o smulkmeną? Pažiūrėk, koks dangus! Pažiūrėk, prie tos akmeninės sienos sulaukėjusios gėlytės pražydo:
Jei žiūrėsi į visą piktžolyną, gal ir grožio nepamatysi, ir viltis nesustiprės, bet tu žiūrėk į vieną krūmelį, į vieną žiedelį:
Ir Alpėse, ir mūsų apleistame sode jis – amžinas grožis ir gėris!
Kaimynai irgi jau suseno, labai retai į sodą atvažiuoja, nieko beveik jame nebedirba, bet pažvelkite – gėlėms ir kemsynuose nenusibodo žydėti:
Ką turi daryti kaimynai? Graužtis, kad gyvenimas praėjo, ar džiaugtis, kad gėlytės vis dar žydi? Tokių beviltiškų vilties sodų – tūkstančių tūkstančiai!
***
Žmogau, nesivargink aprėpdamas Visatą, nusiramink dėl vagiančių ir į valdžią einančių, pamiršk apie pinigus ir – gyvenk, žydėk! Skauda visur, kur gali skaudėti, negali visko, ką norėtum galėti, nebeturi daug ko, ką turėjai, mėgai, mylėjai – bet juk dar šio to turi, dar šį tą gali, tiesa?
***
O vakar buvau sužavėtas! Į aštuntokų ir devintokų “Mokslo lyderių turnyro”, kuri rengia KTU gimnazija (jau daug metų, jau penktą šiais mokslo metais), tradicinį atidarymo pusvalandį Statybos rūmų salėje atėjau net pusvalandžiu anksčiau. Pagailo vestibiulyje stovinčių, įleidau į salę ir staiga į galvą šovė mintis nelaukti 11 val., o kuo nors užsiimti. Į sceną užlipau dar nežinodamas, kuo užsiimti, bet turėjau keletą knygų (buvau numatęs padovanoti pirmose eilėse sėdintiems; tokie visada nusipelno dovanų), tai staiga nutariau surengti improvizuotą koncertą su prizais atlikėjams. Neįtikėtina! Viena mergaitė puikiai padainavo lietuvių liaudies dainą, vyrukas labai įtaigiai padeklamavo Maironio eilėraštį “Viltis”. (Dabar supratote, apie ką ši tema?)
Po to kita mergaitė pasisiūlė pagroti. Ištempiau į sceną fortepijoną, o ji visai neblogai paskambino. Nuostabu! Štai mūsų pavasaris ir mūsų viltis!
Mesiu tą juodą darbą, imsiu rengti koncertus!
Atsakymai
Atsakymas, 2009-04-19 17:55:41
Paskutinė teksto dalis labai sužavėjo. Dėl tokių akimirkų verta gyventi ir dirbti! 🙂
Ronaldas, 2009-04-19 19:51:39
Rašote “vienas kitas šimtas lankytojų iš inercijos darbo metu peržvelgia – kam to reikia?”, o vėliau pats kalbate, jog reikia žiūrėti ir į smulkmenas :))
Malonu apsilankyt Jūsų puslapyje, priverčiat susimąstyt. Taip kad nors ir dėl poros šimtų lankytojų, bet, manau, verta 🙂
Burgis, 2009-04-19 20:34:11
Ačiū, Ronaldai! Va, tokie ir “nuperka” mane, smagu su gerais žmonėmis pasikalbėti…
Mantas, 2009-04-19 22:35:01
Man atrodo geriau 200 “kokybiškų” lankytojų, nei 10.000 “delfio” komentatorių lygio lankytojų
Ignas, 2009-04-20 12:50:45
Mantai, na kuo jau nepatinka delfi komentarai, juk ten nereikia ziureti koks straipsnis, svarbu rasyti komentara 😀 Aisku as juokauju ir kalbu su ironija. Ten parodomas lietuvos internetines visuomenes bendras lygis…