Kas mano jaunystės laikais būtų pagalvojęs, kad sėdės senelis savo automobilyje, lauks iš parduotuvės ateisiančios savosios ir išmaniajame telefone skaitys žmonių, nepažįstamų žmonių, komentarus apie tai, koks tas senelis?…
***
Dabar tai šen, tai ten kalbu, diskutuoju, klausausi apie mokymus virtualioje erdvėje. Ir galvoju apie tą nuasmenintą ir keistai suasmenintą erdvę. Esi pasiekiamas, bet negali jo (jos) pasiekti… Pavojingiausia, kad toje erdvėje (ir tikroje erdvėje…) tūkstančių tūkstančiai “suvaidintų” žmonių, susikurtų personažų. Ir jų kasdien daugėja! Pavojus, pavojus, kad vaikai nori ten, virtualioje edvėje, būti tokie, kokie jie nėra!
O politikai nori realioje erdvėje būti tokie, kokie jie nėra. Ir ne vien tos, kurios vis tiek nusišneka… Taigi vaikai mato labai blogą pavyzdį, kuris dar labiau juos skatina susikurti savo klonus…
***
Baisus nuostolis – savo tikrosios, realiosios kalbos praradimas. Aš taip džiaugiuosi, kad, nuėjęs ilgą kelią, išmokau, išdrįsau, pamėgau kalbėti savo natūralia, tikra kalba – virtualioje ir tikroje erdvėje. Labai noriu, kad ir jūs, jaunieji mano draugai, taip kalbėtumėte. Kiek galėsiu, diegsiu šį principą visose savo pamokose – internete ir klasėse, auditorijose. Kitaip mes visi pakibsime erdvėje kaip spalvoti, bet menkaverčiai balionai…
Atsakymai
petras, 2016-05-27 09:48:29
Na va, niekas ir nebekomentuoja. sušilo oras, visi laukan patraukė 😀
Andrius, 2016-05-27 12:29:02
Ką Jūs vadinate tikra ir realia kalba?
Burgis, 2016-05-27 13:17:50
Andriui: kalbėk taip, kaip kalbi namuose, su tėvais, su draugais. Kalbėk, kaip galvoji. Kalbėk be kaukės, nekurk iš savęs personažo (dažniausiai šaunesnio, nei esi; bet būna ir atvirkščiai). Kalbėk ne taip, kaip kitiems reikia, kad tu kalbėtum, kalbėk taip, kaip reikia tau.
Lola, 2016-05-27 20:03:07
Tie Jūsų interviu atsakymai kartais…na, švelniai tariant, pro šalį. Jei būtumėt ministras, surinktumėt žvaigždes mokytojus ir mokėtumėt daug? Kur surinktumėt – į savo privačią mokyklą ar į visas Lietuvos mokyklas? Jei į visas… Sakyčiau, padebesiais klaidžiojat. Kokios tos žvaigždės ir kur jos mėtosi, gal darbo biržoj eilės laukia??? Pažiūrėkit, kas dabar stoja į edukologijos universitetus. Kurioje šalyje mokyklose dirba žvaigždės? Suomijoje? O tenai tiek pat skiriama švietimui BVP dalies?
Liūdna, 2016-05-27 21:19:05
Ar galima į gatvę išeiti taip, kaip vaikštai namuose?
Ar galima kalbėti taip, kaip galvoji?
Ar vienodai galima elgtis privačioje-intymioje erdvėje, kaip ir viešoje?
Ar galima džiūgauti, kai visi liūdi (nors ir fiktyviai)?
Manau, kad ne.
Gyvenimas – spektaklis, o mūsų veidai – besimainančios kaukės.
Burgis, 2016-05-27 21:53:05
Lolai: neatidžiai klausėte, neatidžiai… Bet tai svarbu, kad Jums ir kitiems plačiau paaiškinsiu atskiroje temoje. Rytoj.
Burgis, 2016-05-27 21:57:20
Liūdnai: Į visus Jūsų „ar“ atsakau – galima! Reikia! Aš turiu tik tą vieną gyvenimą. Nė už ką nepaversiu jo spektakliu! Aš noriu gyventi tą savo tikrą gyvenimą. Ir gyvenu! Ir gyvensiu! Be kaukės…
***
Žinoma, nereikia sušaržuoti…
Aš namuose kartais vaikštau tik su glaudėmis arba visai nuogas, bet toks į gatvę neinu…
Intymi erdvė tam ir yra intymi, kad niekas, net mano nuosavi vaikai, nežinotų, nematytų, kaip aš joje elgiuosi…
Sokolovas, 2016-05-27 23:34:36
PASKUTINIS SKAMBUTIS
‘Suteikite man dar nors
vieną akimirką, ir aš baigsiu
tai, ko….nespėjau pradėt…”
Ir mes, individualiai dirbantys pedagogai, minime paskutinį skambutį…Jau JŲ nematysime. JŲ, prie kurių taip pripratome…Aišku, dalis sugrįžta, būdami studentai, bet toli gražu ne visi..Matyt, vėl ir vėl teks taikytis su nuostata- “sveikink ateisiantį Žmogų, ir neliūdėk išeinančio…”
Ir…Begalinis noras palinkėti:
Skriskit, varnėnai, į platų Pasaulį,
Savo žinias panaudokit visur,
Skriskite drąsiai, prieš nuožmųjį vėją,,
Orą sudrebinkit savo sparnais…
Ir geriausiems, būtent geriausiems mūsų Mokiniams, reformų vanagų ignoruojamiems, nūdien atrodo, jog….”Dar nespėjau, dar nors truputį, dar….ir suspėsiu…”. O žinote, netrukus pakilsiantys Paukščiai, ir…aš dar neišmokau skraidyti…Tik mokausi to. Ir…BŪTENT JŪS MAN PADĖJOTE ! Ir todėl…
Vėl inkvizicija laužą kūrena,
Upė pilna Galilėjaus kančių,
Skriskit, apginkit lakštingalos giesmę,
Ginkit idėjas Šviesiųjų širdžių….
Sveikinsim ateisiančius pas mus, linkime išeinantiems visko, ko tik jie patys geba sau palinkėti…Ir…
Kiekvienam iš mūsų- savo Paskutinioji. Ji išauš…Ir kiekvienas iš mūsų, sulaukęs PASKUTINIOSIOS, pratrūks vis ta pačia mintimi- “Duokite man bent truputį laiko, ir aš baigsiu tai, ko….nesuspėjau pradėt !”
Bet dabar- Paskutinis skambutis Jiems, – mūsų abiturientams…Linkiu……..
Skriskit, Varnėnai!
Ateitis- JŪSŲ BEI JUMS !
Elena, 2016-05-28 00:29:06
Sokolovui,-
ir lyriška, ir prasminga, ir gražu, ir graudu…. visa
gama zmogiskų jausmų. Sujaudina, verčia kelis kartus perskaityti, pamąstyti, nurimti.
Ačiū