„Atvykit prie Šyšos, apleistame name prie geležinkelio tilto guli sumušta leisgyvė moteris…“ (lrytas.lt)
***
**_„O kažkur tebegeria degtinę,
Paskutinį prakeiksmą tau skiria
Tas, kuriam buvai tu pirmutinė,
Tas, kurio namai šįvakar mirę…“_**
(Iš mūsų mėgiamos dainos)
***
Kažkas pasakė, kad mano „blogas“ blogas – tas ir sugedo… Spengianti tyla. Jokių komentarų. Aš čia namuose bandau pasislėpti nuo 99 ligų, bet man nuobodu dykumoje, kosmose, prerijose, stepėse… Šį tą dirbu (jums įdomu, ką?), ilsiuosi, rašau, prisimindamas savo kaimą žiemą. Tokią žiemą, kai pusnyse mes, vaikai, rausdavome urvus, kai ryte atidaręs lauko duris sustingdavai iš nuostabos prieš akliną sniego sieną…
***
Aplankykime tą sodybą prie miško. Du vaikus ką tik geltonas autobusiukas parvežė iš mokyklos. Mama grįžo iš miestelio. Ji dirba vaistinėje, bet tik pusę dienos – keičiasi su kita, nes darbo visiems trūksta. Tėvas grįš negreitai… Jis bedarbis, tik retkarčiais gauna kokio darbelio, už kurį pirma užmoka namine, kad „apšilęs“ nepyktų vos kelis litus gavęs… Samdantis žmogus nėra godus, tiesiog jis irgi nėra turtuolis.
*
Tėvui grįžus, prasidės barniai, vaikai „užsitvers“ savo kampe prie seno kompiuterio – buvusios gerovės liudininko. Vaikai su tėvais jau seniai nekalbėjo… Negali sakyti, kad tėvai vaikų nemylėtų – tiesiog jie nebeturi jėgų tą meilę parodyti.
*
Važiuotų jie kur nors iš tų sniegynų! Juk jau seniai nėra ūkininkai (menkas nederlingos žemės lopinėlis jų neišmaitina…). Kur važiuoti? Gal ir važiuos, kai vaikai užaugs… Bet kam jie tada, seni, bus reikalingi? Čia karvutė, kelios vištos, paršiukas – vis šiokia tokia paspirtis, priedas prie pašalpų, atsitiktinių uždarbių, varganos algelės. Bet kaip ta dykuma palaidoja juos visus! Gyvus.
*
Aš nežinau, ką patarti, kaip padėti… Žinau tik tiek, kad niekada nebegalėčiau taip gyventi. O juk gyvenau, net be kompiuterio, be televizoriaus… Gal tikrai reikia kantriai palaukti, kol likimas pasigailės?
***
O jūs ką po sniegu veikiate?
Atsakymai
apb, 2010-12-17 14:01:29
Aš prieš miegą kasu sniegą kieme. Nors mano bolidas išvažiuotų ir nenukasus sniego, tačiau man smagu, kad ryte kaimynai apsidžiaugs, pamatę švarų kiemą. Aš noriu, kad mano mažajam vyrukui ir mylimai žmonai nereikėtų į darželį klampoti per pusnis, todėl nukasu ir gerą galą keliuko iki pagrindinio pėsčiųjų tako. Beje, vakare padirbėjus ir miegas saldesnis būna.
Ir nors mes esame jauna šeima ir dar neturime susikūrė ypatingos gerovės, tačiau niekada nesižvalgau atgal ir nesvajoju kas būtų, jei turėčiau milijoną pinigų. Tiesiog gyvenu šia diena, myliu mane supančius žmones ir, žinoma, dirbu smulkius, tačiau be galo svarbius darbus!
Buvusi mokytoja, 2010-12-17 14:13:12
Is tikruju labai svarbu moketi dziaugtis tuo, ka turime – kad ir labai mazais dalykais. Ir kiekviena akimirka – net ir kai buna sunku, rasti kuo pasidziaugti. Zmogus visa gyvenima kazko laukia: Va, dabar pabaigsiu mokslus, tada tai jau gyvensiu. Tuomet atsiranda kiti rupesciai: Na va, paaugs vaikai, tada tai jau pagyvensiu. Paskui vaikai esti paaugliai, o mes senstame ir ligos priselina… Ir taip nebera kada gyventi. Todel maziau dejuokime, problemas spreskime pozityviai mastydami, pastebekime mazas dziugias kasdienines smulkmenas, ir gyvenimas taps sviesesnis.
Povilas, 2010-12-17 15:54:16
Bepigu man: “neturiu ką veikti” – įlendu į Lietuvos laikraščius, Правда, Morning Star ar dar ką paskaitai… O ką daryti žmonėms iš Vilniaus krašto kaimų 50-ties gryčių, kuriose nebuvo ir nėra elektros? Jie nežino, ką reškia turėti šaldytuvą, televizorių, skalbimo mašiną (ne skalbyklę!). Žiema, šaltoka, sniego daug, prasikrapšto takelį iki tvarto. Kažin, ar visi išsikepa duonos?
D., 2010-12-17 16:46:27
P. Burgi norite visus išvaryti iš kaimo? 🙂 O kur jie važiuos, į miestą? Tik kažkodėl daugelis tų miestiečių vis nori iš to miesto ištrūkti ir prisiperka sodų ;).
Linksmų ir gerų švenčių!
Burgis, 2010-12-17 18:03:00
D.: atvirkščiai! Noriu, kad žmonės išmoktų gyventi kaime! Noriu, kad jų dienos nebūtų vienodos, kad tėvai laisvalaikiu vartytųsi su vaikais baltame sniege, kad visi valgytų senovišką sveiką maistą, kad vaikai džiaugtųsi gyvulėliais, kad tėvai rašytų man internete…
NiekurNeiva, 2010-12-17 19:20:13
Atsilygindamas už “rytinę proto mankštą”
rekomenduoju. Drąsiai garantuoju – nesigailėsite:
Яйца Чайки
115 лет назад, 18 ноября 1895-го, Чехов закончил “Чайку”
http://www.mk.ru/culture/article/2010/12/10/551215-yaytsa-chayki.html