Iš pradžių jos slepia. Tu turi vaikščioti aplink ir spėlioti, ar verta tikėtis to, ką jos slepia, ar verta to laukti… Slepia jos taip sumaniai, kad būtinai matai – kažką slepia! Neva stropiai slepia, o iš tiesų sako – ne laikas dar, bet tik turėk kantrybės – nenusivilsi!
Po to jos gundo. Galvelė į šoną pakreipta, akelės užmerktos… Gražu, bet dar tik pažadas. Supranti, kad tai dar ne viskas, bet jau dabar seilė varva… Jau įvyko, bet dar neprasidėjo. Jau yra, bet dar nematai. Tokie paradoksai – kaip sprogmenys: neliesk, tylėk, žiūrėk!
Ištvėrei? Išlaukei! Na, štai – jau žydi! Žiūri į tave ir žydi. Atvirai, jausmingai, grėsmingai tavo akims ir širdžiai. Nenuleisk akių, būk drąsus, juk matai – laukia. Atviros akys, praviros lūpos, švelnybių švelnybė ir visos paslapčių spalvos – stebi, kiek tu to vertas. Jeigu vertas – tuoj tvykstels pavasario žaibas ir viskas bus išspręsta…
Atsakymai
Andrius, 2010-04-28 08:00:30
Niekaip nesuprantu, kam tos gėlės – straipsnis gi apie matematikos paslaptis… 🙂 🙂 Su gražia diena, gerb. direktoriau B. Burgi 🙂
sonata, 2010-04-29 08:51:28
Andriau, o man atrodo, kad tai mintys apie moteris – juk pavasaris:)
Plinijus, 2010-04-29 14:55:23
Puikiai čia p.Burgio pasakyta: Jos slepia, Jos gundo, Jos žydi! “Moterys visada turi turėti paslapties!”- skamba dar prieš tris dešimtmečius girdėti žodžiai. Ačiū Jums, Moterys, kad tą mokate; ačiū Jums p.Burgi, kad tą pasakote!