Jau pasakojau, kaip mokau savo penktokus kalbėti. Iškviečiu prie lentos, pasakau kokį nors žodį ir prašau to žodžio tema kalbėti. Iškart matai, kaip skirtingai vaikai geba tai daryti! Paskui mes aptariame…
*
Su Mildute žaidžiau taip: paprašiau pasakyti du daiktus, kuriuos ji mato, ir iškart sekiau pasakėlę apie tuos daiktus. Norite paklausyti?
***
Gėlė ir durys
Gėlė augo vazonėlyje, kuris buvo pastatytas prieangyje. Kai šviesdavo saulutė ir nepūsdavo stiprus vėjas, močiutė gėlę iškeldavo pro duris į lauką – kad geriau augtų. Bet vos tik ji iškeldavo, kažkodėl iškart pradėdavo lyti arba pradėdavo pūsti stiprus vėjas. Močiutė skubėdavo vėl įkelti gėlę į vidų.
Diena po dienos kartojosi vis tas pats. Vieną vakarą gėlė išgirdo močiutę piktai murmant:
– Nusibodo man su ta gėle tąsytis! Išmesiu ją į šiukšlyną, nebeauginsiu daugiau gėlių. Vienas vargas su jomis.
Atėjo naktis, visi sugulė miegoti. Staiga durys girdi – kažkas patyliukais verkia. Įsiklausė, įsižiūrėjo – tai gėlė vazonėlyje verkia, ašarėlės kaip rasos karoliukai lapeliais ritasi.
– Ko tu verki, gėle? – negarsiai paklausė durys.
– Močiutė žada mane išmesti į šiukšlyną, – sukūkčiojo gėlė.
Durys pagalvojo, pagalvojo ir sako:
– Nebereikės močiutei tavęs kilnoti! Kai švies saulutė, močiutė pamatys – durys pačios atsivėrė, gėlė apšviesta, niekur jos nereikia nešti! Jei papūs vėjas, močiutei niekur skubėti nereikės – durys pačios užsidarys. Aš pažadu! (Čia problema: „aš“ ar „mes“? Mildutė nepastebėjo…)
***
Užuolaida ir nuotrauka
Žiemą langą retai atidarome. Užuolaida kabo ramiai ir visi svečiai, užėję į kambarį, mato gražią Mildutės nuotrauką, kuri kabo prie lango. Bet žiemą svečių nedaug…
O vasarą langas dažnai atvertas. Užuolaida vėjyje plaikstosi, išdykauja ir nė nepastebi, kaip uždengia nuotrauką. Daugelis svečių mato tik skrajojančią užuolaidą, o į nuotrauką nepasižiūri…
Nusiminė nuotrauka, supyko.
– Geriau visai nebūtų čia tos užuolaidos! – pradėjo piktai niurnėti.
Užuolaida išgirdo, stabtelėjo, nusviro.
– Gal tikrai manęs visai nereikia? – liūdnai pagalvoji ji.
Čia į kambarį užėjo Mildutės mama.
– Kaip gerai čia ta užuolaida, – sako ji, – jei užuolaidos nebūtų, Mildutės nuotrauka seniai saulėje būtų nublukusi. O dabar pažiūrėkite, kokios ryškios, kokios gražios spalvos.
Ir užuolaida, ir nuotrauka girdėjo, ką pasakė mama, todėl bematant susitaikė ir dabar visada gyvena draugiškai: kartai užuolaida pasiplaiksto, paišdykauja, o kartais pridengia nuotrauką nuo saulės.
Atsakymai
Burgis, 2012-08-26 20:04:13
Patiko?… :-)))
aiste, 2012-08-27 08:53:27
Ar vyks šiais metais pamokėlės penktokams?
Burgis, 2012-08-27 08:59:57
Aistei: taip!
Gilė, 2012-08-27 09:37:48
Ir aš su sese tokį žaidimą žaisdavau vakarais sugulusios, tik su vienu žodžiu 🙂 Dažniausias jos sugalvotas žodis būdavo šuo 😀
Giedrius, 2012-08-27 16:00:12
Direktoriau, šaunu, kad mokote penktokus kalbėti, nebijoti auditorijos ir greitai mąstyti.
Tai labai vertingi įgūdžiai.
Noriu pasidžiaugti už Jūsų mokomus penktokus ir šiek tiek pavydėti, kad manęs niekas to nemokė penktoje klasėje.
Burgis, 2012-08-27 18:27:52
Ačiū, Giedriau! Smagu, kad taip rašo aukšto skrydžio žmogus.
Mildutė, 2012-09-14 13:15:11
Sveiki, atsitiktinai radau Jūsų svetainę. Pasakos patinka. Pavadinčiau tai ne pasakomis, o pasakėčiomis greičiau, nes yra logiškos ir pamokančios.
Tik viena bėda – ko Mildutė nepastebėjo, taip ir nesupratau.
Burgis, 2012-09-14 13:27:25
Mildutei: ačiū! „Durys“ yra daugiskaitinis daiktavardis, todėl „aš pažadu…“ nelabai tinka…