Atleiskite man, mergaitės, gal aš ir negerai dabar padarysiu, bet iš širdies… Nes negalėsiu Jums pasakyti nė žodžio, kai susitiksime – pernelyg skaudu apie tai kalbėti. Bet nenoriu, kad apsimestume, lyg nieko neįvyko…
Šiandien Kaune žuvo trijų mūsų gimnazisčių tėtis. O Aistė pirmadienį turėjo lipti į Valstybinio muzikinio teatro sceną, būti viena iš pagrindinių „Šimtadienio“ programos dalyvių. Mes tikėjomės, kad salėje bus visa šeima: ir Vasario 16-osios premijos laureatė, dabar jau užsienyje studijas baigusi Jūratė, ir paskatinamosios Vasario 16-osios premijos laureatė studentė Eglė, ir visų sesučių mama – gimnazijos tarybos narė, ir visų sesučių tėtis…
Sunkius išbandymus likimas siunčia tvirčiausiems. Gal jus tai nors šiek tiek paguos. Žinau, kad Jūs mokėsite gyventi, nes mokėjote gyventi.
Atsakymai
Darth Vader, 2010-02-25 13:50:19
Gaila žmogaus – tikiu, kad buvo doras. O mes visi liekame čia. Bet Dievas geras – Jis padės. laikykitės.
sonata, 2010-02-25 22:53:47
Užuojauta… Vis tik Tėtis liko Aistėje, Jūratėje, Eglėje…
V.R., 2010-02-26 20:17:00
Negaliu suvokti, kokia prasmė skelbti viešai tokias “užuojautas”, kurių šeima greičiausiai net neperskaitys?…
Ar nemanot, kad tokiu atveju daug svarbiau paprastas pabuvimas drauge sunkiom atsisveikinimo valandom, negu tokie žodžiai į niekur?
Burgis, 2010-02-26 23:37:23
V.R.: čia ne užuojauta. Čia žodžiai sau ir Jums. Kada nors gal suprasite…