Užvakar susižeidžiau ranką.
Nuėjau į netoli dabartinių mūsų namų esančią „maksimukę“. Prie durų, tiesiog pažliugusiame sniege, į sieną atsirėmęs besėdįs visai girtas vyras. Viena jo koja nupjauta beveik iki kirkšnies. Žinoma, tas žmogus prašo išmaldos…
Aš sutrikau, greitai žengiau į parduotuvę, apledėjusiame prieangyje paslydau, vos nenugriuvau, ranka trenkėsi į kažką aštrų…
*
Kai netrukus išėjau iš parduotuvės, to žmogaus jau nebuvo.
Bet aš galvojau apie jį ir galvoju…
Juk turėjau kaip nors padėti? Kaip?
Kviesti „greitukę“? Kviesti policiją? Vesti (kaip vesti bekojį?!) jį namo? Panašu, kad jis gyvena netoliese…
Sutrikau ir nieko nepadariau…
Gal jis geria dėl to, kad neteko kojos, o gal jis neteko kojos dėl to, kad geria?
Kaip tai turėtų keisti mano veiksmus?
Nejaugi nėra artimų jam žmonių, kurie jį prižiūrėtų?
***
Tokia įžanga. Dabar jau galiu atlikti šios svetainės psichologinę profilaktiką. Retkarčiais reikia. Po kiekvienos tokios mano profilaktikos kažkas supyksta, pasitraukia iš čia, bet ateina kiti… Ir taip jau beveik dešimt metų!
Galvokite apie tą žmogų prie parduotuvės, apie save ir apie mane.
Kas ką turi daryti ir ko neturėtų daryti?
*
Aš niekada nerašinėju komentarų portaluose. Nes tai visai nieko nekeistų, o kad būčiau užpultas, iškoneveiktas – tai neabejokite. Nes pilnas žiniatinklis žmonių, pasirengusių užpulti kitus žmones… Tai labai sumenkina to interaktyvaus bendravimo naudą, bet ką tu padarysi?
*
Anonimiškumas. Kai mane šlykščiai užpuolė, šmeižė didžioji žiniasklaida, aš galvojau – juk nesu viešas asmuo! Jau nesu nei direktorius, nei dėstytojas, esu tik žmogus. Bet žinojau ir tai, kad rungtis su žiniasklaida yra beviltiška, beviltiška. O jau visai beprasmiška bandyti įveikti anonimus.
*
Čia yra ir anonimų, ir „prisistačiusiųjų“. (Senbuviai prisimena „Neprisistačiusįjį“; pagalvokite apie tai, kur jis dabar, koks jis dabar…). Neplėtodamas tos temos pasakysiu tik tiek – ir vieniems blogai, ir kitiems blogai… Ir vieni turi galvoti, kodėl jie anonimai net privačioje svetainėje, ir kiti turi galvoti, kodėl jie atsiveria.
*
Dabar jūs laukiate, kad pamokyčiau jus, kaip čia elgtis? Ne, nemokysiu! Dar kartą pagalvokite apie tą žmogų prie parduotuvės, apie save ir apie mane. Siūlau kalbėti duota ar jūsų pasirinkta tema, o ne apie čia rašančius žmones. Apie žmones rašyti galiu tik aš (tokia išimtimi galite pasinaudoti ir jūs, įkūrę savo svetainę), rizikuodamas, kad tie žmonės pasitrauks ir liksiu vienas…
Atsakymai
Rasa, 2016-01-17 12:35:38
Jei žmogus prašo išmaldos, vadinasi jis nori (jam reikia) išmaldos. Duodam arba ne. Jei jam reikėtų greitosios, policijos ar jis norėtų namo, jis to ir paprašytų. Viskas paprasta. Va jei jis jau užmiega sniege, tada jau reikėtų kviesti greitąją. Nes tada jau niekas nežino ko jis nori 🙂
O dėl Neprisiaus. Manau, kad jis buvo labai puikuolis šaunuolis ir tikiu, kad iki dabar patapo dar didesniu puikuoliu šaunuoliu 🙂 Mano manymu, jis išmintingas. Ir geras. Ir protingas. Negaliu rašyti “buvo”, nes manau, kad tokiu ir liko 🙂
Burgis, 2016-01-17 13:42:55
Rasai: o aš manau kitaip… Dėl abiejų teiginių.
Rasa, 2016-01-17 14:05:21
Burgiui 🙂 žinau 🙂 Todėl mums ir smagu bendrauti. Dažniausiai. Bent man. Juk jei norim bendrauti su vienminčiu, tai galim atsistot prieš veidrodį ir tiek. Nors aš tai ir prieš veidrodį pasiginčiju… 🙂
REGINA, 2016-01-17 19:41:39
Bet kodėl Jūs sutrikote? Ar pirmą kartą matot invalidą, girtą ir prašantį išmaldos? Manau tokia “komplektacija” nėra reta. Na, kojos tikrai nebūtumet prisiuvęs, išblaivyti momentiškai taip pat nerealu, bet duoti išmaldą tai galima, įmanoma ir būtina.
Gal todėl ir susižeidėt, kad kažkam kažko pagailėjot?
qwerty, 2016-01-17 20:06:43
o kas tokio sukrečiančio, neįprasto invalide, kuris prašo išmaldos? Visai gali būti, kad jis laimingesnis už tave arba greitai tu būsi toks.Viskas įmanoma.
Martynas, 2016-01-17 23:37:37
Beveik 10 metų… Tuo sunku patikėti!
Aktuali tema: vyras ruošiasi gyvenimui santuokoje (telikę 4 mėnesiai iki amžino taip). Į ką atkreipti dėmesį? Kam reikia būti pasiruošus? O kaip išgyvenote gyvenimo virsmą Jūs?
Burgis, 2016-01-18 11:20:42
Martynui: sveikinu! Atsakymai – kitoje temoje.
Burgis, 2016-01-18 11:43:18
Visiems: ar jūs „trolinate“?…
Q.E.D.
Aukse, 2016-01-18 11:46:59
Kai žmogus kažko prašo, būtina žinoti, ką jis jau gavo ir kaip tai, ką gavo panaudojo. Dabar mano pagalbos prašo narkomanė. Per savo dvigubai trumpesnį gyvenimą ji gavo (pasiėme) daugiau, nei as uždirbau per kelis metus. Kai žmogus be kojos prašė išmaldos, paklausiau ar susitvarkęs invalidumą, ar gauna pašalpą. Šis daugiau manęs nebeprašo. Kitas žmogus prašė nupirkti vaistų, nupirkau.
Rasa, 2016-01-18 14:59:32
Auksei: o kodėl neišklausinėjot prieš pirkdama vaistus, kuo jis serga, kodėl susirgo? Ką neteisingai gyvenime darė, kad susirgo. Juk, kaip sakoma, dauguma ligų nuo neteisingo gyvenimo būdo. Kodėl pav. nervinosi ir širdį sugadino. O gal gėrė ir kepenys streikuoja? Kodėl nesportavo jei nugarą skauda?
Jeigu ką tai alkoholizmas irgi liga, tik vaistai jų simptomams palengvinti yra kitokie.
Kažkaip net pagalvojau- štai turėčiau tokią draugę kaip Auksė. Paprašyčiau paskolinti pinigų. O ji imtų klausinėti, kur aš dedu savus uždirbtus pinigu, kiek aš uždirbu, kodėl neturiu pasitaupius, kur juos padėsiu… Po teisybei, tai ponia Aukse, aš jus nx pasiųsčiau. Net jei būtumėt mano draugė.
Jei mūsų prašo, duodam arba ne. Ne mūsų reikalas vertinti kitų žmonių gyvenimus ir mauti juos ant savo kurpalio ir savo supratimo “teisinga-neteisinga”.
Davimas tai kai duodi iš širdies. Kažkam, kam to reikia. Kai duodi su kažkokiu savotišku išskaičiavimu, tai jau panašiau į verslo sandorį.
petras, 2016-01-18 15:26:55
Rasa, manau per daug kategoriška jūs. Jeigu žmogus prie tavęs prisikabina ir prašo pinigų, tai aišku, kad gali paklausti kur ir dėl ko jis planuoja juos išleisti, nes pinigai tai tavo. ir tu nori žinoti kur jie bus leidžiami. apskritai kas gali drausti kažko klausti ?? jeigu jums nepatinka jei kas jus klausinėja, tai siūlyčiau ramiai nueiti šalin arba perspėti žmogų, kad neatsakinėsit į klausimus ar kažką panašaus, bet ne apkolioti ir ant trijų raidžių už tai pasiųst.
alkoholizmas iš medicinos perspektyvos žiūrint gal ir liga. bet tada liga būtų ir zoofilija ir noras žudyti kitus žmones ir t.t. tai tokios ligos, nuo kurių nėra vaistų, bet kurias gali sutramdyti valios pastangomis.
petras, 2016-01-18 15:44:22
Aš tai du paskutinius kartus daviau vienam bomželiui euriuką “ant alaus”, o kitam 60 euro centų mišrainei. galėjau duot daugiau, bet jaučiau, kad bando apgaut (bo pasirodė per brangi ta jo mišrainė). tik po to pagalvojau, kad galėjau ją jam tiesiog nupirkti, kad nebūtų apgavystės. bet ant staigiųjų nesusivokiau.
ai, beje, gerą prisiminiau nutikimą. kažkada, kai vaikas buvau, į namus pasibeldė žmogus su lentele po kaklu. sako, ar yra tėvai. sakau, kad nėra tai tas ir atsisveikino su manim. nuėjo prie kaimynų durų. prisibeldė, išlindo kaimynas. tas kažką rankom mosikuoja burblena, tipo kalbėt negali. duris uždariau nieko tam kaimynui nesakiau. būna ir tarp išmaldos prašytojų sukčių :))
esu pastebėjęs keleta tipinių. degalinėse prašo kelių centų, tipo pritrūko benzinui, su bakeliu laksto. prie tų kurie pilasi niekada neina 😀 dažniausiai narkomanai.
vaikai – dažnai būna tokie sunku suprasti ar valkataujantys ar tiesiog apsileidę. dažniausiai prašo pinigų duonai, bet kai nuperki paėjęs numeta kur arba išvis nebereikia. nors kartą pasitaikė nemeluojantys (bent jau taip pasirodė).
Rasa, 2016-01-18 15:57:13
Petriukui: ☺ Na, paskutiniu metu aš retai ką pasiunčiu. Nėra ką, aplink mane geri žmonės. Be to, dar rečiau aš ko nors prašau. Nes man tai labai sunku. Prašyti. Priimti. Aš pripratus viską “galėti” pati. Tiek, kiek galiu. Kaip galiu. Be to, man labiau patinka duoti. Dalintis 😉
Ir man nepatinka, kai žmonės, panašiai mąstantys, kaip Auksė (atsiprašau, Aukse, aš tikrai nieko prieš jus neturiu, tikiu, kad esat puikus ir geras žmogus, tik toks konkretus požiūris man nepatinka), galvoja, kad jie turi teisę lįst kažkam į dūšią ar vertinti kas ko vertas. Net nieko neprašant, pav. kartais mane prajuokina tokie baisiai teigiami žmonės, kurie, pav. jei aš rūkau prie peleninės kažkur, na tarkim prie parduotuvės, mano turintys teisę išaiškinti man, kokia aš tapsiu negraži ir raukšlėta, kaip rūkymas kenkia sveikatai, kokia aš jiems šlykšti, gali sustot ir aiškinti apie dievo bausmę ir t.t. Ir tai žmonių leidimas sau vertinti net mane tada, kai nieko neprašoma!!! Tai įsivaizduok, kaip turi jaustis žmogus, kai jis kažko dar ir prašo! Neduok, Dieve, niekam niekam to patirti… ☺
Todėl aš duodu arba ne. Priklausomai nuo savo nuotaikos ir galimybių (juk dešimtinę visi turėtume atiduot, ar ne?). Bet aš čia apie elgetas kalbėjau.
Žinoma, jei ruošiuosi paremti kažką, tada vertinu kitaip. Tarkim nuo kokios mokyklos iki šuniukų prieglaudos ar kokio automobilistų klubo 🙂 Tada jau atsižvelgiu į jų veiklą. Bet tai ne tas pat, kas duoti ar neduoti pinigėlį prašančiam.
Rasa, 2016-01-18 16:34:05
Žinot, pagalvojau- o visai įdomi tema. Kaip vis tik su ta “dešimtine”? Suprantu, kad šiais laikais mažai kas sutiktų atiduoti bažnyčiai dešimtą dalį pajamų 🙂 Tačiau, koks vis tik čia rašančių požiūris į aukojimą kažkam. Ar manot, kad ir taip valdžia penkis kailius nuo mūsų nulupa su mokesčiais ir aukoti niekam nebereikia. Ar atiduodate dalį savo atlyginimo kažkam, ar aukojate? Nesvarbu kam- bomžui ar anūkams, alkstantiems ar daugiavaikėms šeimoms, Burgio fondui ar kokiems vėžiu sergantiems? Juk dauguma čia rašančių tikrai nėra badaujantys? Taigi, kiek toks atidavimas turi naudos, jei turi, mums patiems? Ar jis reikalingas? Ar gauname duodami, ar geriau “kas jau mano tai mano”, o “tu dantų nešiepk ir svetimo neliesk” 🙂
Rūta, 2016-01-18 16:53:28
Aš pritarčiau Rasai. Man atgrasus “duodančiųjų” noras kontroliuoti viską ir visur aplink… Ypač kokiam nors forume ir pan., kai paprašo atiduoti nešiotus rūbus, senus baldus ar kūdikio reikmenis. Būtinai atsiranda “reikalaujantys įrodymų” ir išrenkama kokia nors ciocė (arba dažnai ir pati pasisiūlo) nuvažiuoti ir patikrinti ar TIKRAI tam žmogui tokių daiktų reikia… Ir kai “nustato” kad tikrai vargšas, su pasigardžiavimu pareiškia, kad galima aukoti. Kartą paklausiau, ar kai prie konteinerio paliekat maišelį su senais skudurais irgi žiūrit, kas juos paėmė. Buvau apšaukta, kad pilna čia tokių – prisirenka ir pardavinėja, būtinai reikia patikrinti :))). Pasijutau keistai… Bet negi turėčiau pavydėti žmogui, kuris sugeba uždirbti iš to, iš ko aš nesugebu :). Tegu pardavinėja, jeigu tik sugeba parduoti tai, ko kitiems nebereikia. Tegu prašo (juk geriau nei vagia), jeigu yra kas duoda… Dėl aukojimo pinigais – turiu apibrėžtą sumą kiek nuo savo pajamų aukoju. Ir viskas. Jokių klausimų – eilinis aplinkybių sutapimas.
Andrius su skrybėle, 2016-01-18 20:57:36
Rasa, tu rūkai? O ar supranti, kad save žudai?…Ir dar smirdi prie visa ko.
Rasa, 2016-01-18 21:54:51
Skrybėlėtajam ☺ Mhm. Buvau neseniai metus, nerūkiau pusantrų metų. Kodėl rūkau? Toks gyvenimas. Tik tiek galėčiau pasakyti jei paklaustum rimtai ☺ Na, o kad smirdžiu… Tu nepergyvenk, tau manęs uostyti nereikės, mes skirtingais keliais vaikščiojam. Taigi no problem.
Nors suprantu, kad tu čia pasakei labai net pernelyg taktiškai kaip tau 🙂 Paprastai žmonės turi tokią nuomonę- jei rūko tai ir geria, jei geria tai ir ku…va. ☺
qwerty, 2016-01-19 20:47:02
Kas gali būti labiau verta aukojimo, nei aukojimas vienam iš kokio penkių šimtų pasaulyje egzistuojančių blogų komentatoriui, nuoširdžiai tikinčiam, kad jo komentarai kažkam išties esminiai, be jo pačio, rūpi…
qwerty, 2016-01-19 20:48:31
penkių šimtų milijonų, o gal net ir milijardui…toliau, kaip tekste
Rasa, 2016-01-19 22:27:00
Qwerčiui: nežinau, kiek būna tų žmonių, tikinčių, kad jų komentarai, kuriuos jie rašo, esminiai ☺ Bet žinau iš kitos pusės- tikrai būna kitų žmonių parašytų komentarų, kurie kažkam (bent man) labai svarbūs. Įdomūs. Aukso vertės. Kartais žmonės moka. Kartais jie moka parašyti taip, kad rodos pats Pasaulis šviesiai kalba jų lūpomis. Arba kita, mums nepažįstama to Pasaulio pusė.
Todėl nereikia nuvertinti visų komentuotojų ☺ Geriau pasakyti jiems- Nabajyotisaikia. Viliantis, kad kas nors iš jų bus mandagus ir atsakys- Shikoba ☺