Laba diena, Gerb. Direktoriau,
esu Gabija Lazaravičiūtė, praėjusiais metais baigiau Jūsų gimnaziją – galbūt dar prisimenate mane (Kurgi ne! Čia ta abiturientė, kurios egzamino rezultatą buvo neįtikėtinai sumažinę… – B.B.). Jau ketvirtą mėnesį gyvenu šiaurės rytų Škotijoje, Aberdyno (Aberdeen) mieste. Studijuoju mediciną kartu su šimtu devyniasdešimt bendrakursių. Dalis jų (apie penkiolika) yra tarptautiniai studentai (dauguma atvykę iš Kinijos). Turiu vieną bendrakursę iš Lenkijos, bet visi kiti medicinos studentai – Jungtinės Karalystės piliečiai. Pirmosiomis savaitėmis buvo sunku. Nekalbu apie studijas, apie tai papasakosiu truputį vėliau. Kalbu apie kultūrų skirtumus, apie namų ir bendraminčių ilgesį: Aberdyno universiteto medicinos mokykloje esu pirmoji ir kol kas vienintelė lietuvė. Du mūsų medicinos mokyklos pastatai yra įsikūrę šalia pagrindinės miesto ligoninės, tad mokomės atskirai nuo visų kitų specialybių studentų (jie mokosi visiškai kitoje miesto dalyje). Tad nors Aberdyne studentų iš Lietuvos yra nemažai, jų beveik nesutinku (nebent tada, kai, radusi bent valandėlę laisvo laiko – o tai nutinka labai retai – susitinku su buvusiais gimnazistais).
*
Ilgiuosi lietuvių kalbos (seniau žavėdavo mintis, jog galėsiu kasdien kalbėti angliškai; kaip absurdiškai tai skamba dabar!), ilgiuosi įvairių Lietuvos vietų, kuriose praleista daug gražių akimirkų, ilgiuosi namų, šeimos, draugų. Dažnai, gyvendami namuose, savo gimtojoje šalyje, neįvertiname, kokia privilegija (ir patogumas!) yra gyventi šalia mylimų žmonių. Galime kasdien juos matyti, kasdien su jais kalbėtis ir bendrauti (deja, kaip dažnai to neįvertiname ir apskritai to nedarome!) – išvykus į užsienį belieka „Skype“ (tiesą pasakius, net neįsivaizduoju, kaip sunku turėdavo būti žmonėms išvykti anksčiau, kai šios programos dar nebuvo…).
*
Tikiu, jog yra jaunų žmonių, kurie išvykę į užsienį jaučiasi laimingesni nei bet kada anksčiau. Bet yra ir tokių kaip aš, kuriems itin sunku būti toli nuo namų, sunku priprasti prie visiškai kitokios kultūros. Gal ir „šiltnamyje“ gyvenau, kol mokiausi Gimnazijoje, bet niekada nemačiau girtų merginų, iš klubo išeinančių basomis kojomis, nes dvidešimties centimetrų aukštakulniai šokant pėdas nuspaudė.
Bėgant laikui prie tokių ir visokių kitokių dalykų priprantama, bet vis dar prisimenu, kaip sunku man buvo pirmosiomis savaitėmis. Ir dar sunkiau, kai nėra šalia artimo žmogaus, kuris galėtų padėti ranką ant peties ir pasakyti: „Viskas bus gerai“.
*
Turbūt truputėlį per daug išsiplėčiau kalbėdama apie save – dabar trumpai papasakosiu apie pačias studijas. Mokomės visiškai kitaip nei įprasta Lietuvoje. Pirmus keturis mėnesius (nuo rugsėjo iki gruodžio) mokėmės (ir vis dar mokomės…) dvi dideles temas – „Science for Medicine“ (mokslas medicinai – biochemijos, fiziologijos, medicininės fizikos ir kitų panašių dalykų pagrindai) ir „Principles of Disease“
(daugiausia patologijos, mikrobiologijos ir onkologijos pagrindai).
Nuo sausio (po egzaminų sesijos) pradėsime mokytis sistemomis (kvėpavimo sistema, šalinimo sistema, širdis ir kraujagyslės…).
*
Šalia visų išvardytų dalykų dar mokomės anatomiją bei turime vadinamąjį „Community Course“, kuris yra bene labiausiai man patinkantis dalykas. Esame suskirtyti į grupes po devynis studentus, turime savo dėstytoją – bendrosios praktikos gydytoją – ir kartą per savaitę dviem valandom (kartais ir ilgiau) susirenkame gydytojo kabinete ir šnekame apie visuomenės problemas ne iš medicininės, o iš psichologinės, ekonominės, kultūrinės ar net religinės pusės. Bandome pažvelgti į mediciną, gydytojus paciento akimis. Pavyzdžiui, musulmonai valgo mėsą gyvulių, nužudytų tik tam tikru būdu. Farmacijos kompanijos gamina vaistus kapsulėse, kurios (ne visos, bet kai kurios) yra gyvulinės kilmės (tiksliau, turi želatinos). Daugelis itin religiningų musulmonų atsisako vartoti tokius vaistus – gydytojui kyla problema, kaip gydyti tokį pacientą. Sprendimų yra, bet dažnai jie sukelia įvairių kitokių problemų. Apie tai ir diskutuojame kiekvieną antradienį. Taip pat grupelėse po tris apsilankėme ir pas jaunas mamas (mūsų aplankytos mamos kūdikiui tebuvo aštuonios savaitės) – kalbėjomės apie problemas, iškilusias nėštumo metu, po gimdymo, apie pogimdyvinę depresiją ir kitus daugiausia psichologinius motinystės aspektus. Labai džiaugiuosi, kad galime matyti ne tik teorinę, bet ir praktinę medicinos pusę (ko turbūt nebūčiau patyrusi, jei būčiau likusi Lietuvoje – bent jau tikrai ne pirmame kurse).
*
Mokėmės ir pirmosios pagalbos, paciento istorijos išklausymo ir užrašymo bei paciento bendrosios apžiūros. Mane vis dar žavi tai, jog į mūsų medicinos mokyklą ateina tiek daug žmonių, kurie savanoriškai (be jokio atlygio!) sutinka vaidinti ligonius ir leisti mums mokytis, atliekant jų bendrąją apžiūrą ar užrašant medicininę istoriją. Tai leidžia tobulinti įgūdžius dar prieš einant į palatas ir sutinkant tikrus ligonius.
***
Nesitikėjau, kad parašysiu tokį ilgą laišką – atsiprašau, jei tai atėmė per daug jūsų laiko ar kažkurią akimirką pasidarė nuobodu skaityti. Labai pasiilgau Gimnazijos, jos nuostabios atmosferos, pasiilgau Gimnazijos mokytojų ir savo buvusių bendraklasių (o gal net ir pačios klasės…). Tikiuosi, jog gyvenate gerai, tikiuosi, jog dažnai matote savo vaikus, anūkus, nes dabar jau žinau, ką reiškia beprotiškai (nesuradau tinkamesnio žodžio) ilgėtis mylimų žmonių.
Siunčiu didžiausius linkėjimus iš Aberdyno Jums ir Gimnazijai!
Pagarbiai,
Gabija Lazaravičiūtė
Atsakymai
Burgis, 2011-12-07 09:24:39
Pagirkite Gabiją, pagirkite!…
Darius, 2011-12-07 11:11:43
Aš norėčiau ne pagirti, o paskatinti. Gabija, aš puikiai žinau ką reiškia namų, draugų netgi kaip bebūtų keista ne tik lietuvių, bet ir rusų (čia jaunoji karta jau nesupras :)) kalbų ilgesys. Man pačiam yra tekę porą metų studijuoti, o kartu ir gyventi bei mokytis užsienyje. Ir žinoma iš užsienyje esančių lietuvių retas prabyla apie namų ilgesį. Genamas šio ilgesio prieš keletą metų parvykau į Lietuvą. Tačiau, parvykau visai kitu žmogumi. Pasikeitęs požiūris, praplėstas akiratis, jau nekalbu apie tai ko išmokau tenykščiame universitete. Tos neįkainojamos žinios per porą metų man padėjo lengvai pasiekti šiokių tokių karjeros aukštumų. Šiuo metu keletą kartų per mėnesį darbo reikalais tenka keliauti į užsienį. Pastebiu, kad keičiasi mano požiūris. Gyvenimas svečioje šalyje ne toks jau ir blogas. Iš europos skrydžiais Lietuvą gali pasiekti per gerą dieną. Taigi pažįstamos vietos, draugai ir artimieji ne taip jau toli. Dažnokai pagalvoju, kad jau norėčiau išbandyti savo jėgas kokioje nors įmonėje ne Lietuvoje. Ir tikriausiai išbandysiu, nes tai neįkainojama kitos kultūros, aplinkos patirtis, kurią noriu su savimi turėti. Ir tai jokiu būdu nepakeis mano tikrojo lietuviško identiteto, patriotiškumo ir noro būti tikru lietuviu. Tiesiog kiekviena nauja patirtis (o gyvenimas užsienyje yra nuostabi patirtis) išmoko daugiau nei bet koks universitetas. Gabija, mokykis gyvenimo universitete, priimk kiekvieną išbandymą atviromis rankomis. Vėliau tikrai neteks gailėtis.
Iš arčiau, 2011-12-07 11:25:25
Niekad nesuprasiu kodėl mediciną reikia mokytis užsienyje jeigu ir Lietuvoje ją tikrai gerai išmoko, o darbą užsienyje gali rasti pabaigęs mediciną ir Lietuvoje. Probleminis mokymas bent jau KMU prasidea nuo antro kurso, todėl anokia čia naujiena, o be to tvarka irgi kitokia nei VDU ar KTU, Egzaminas kas mėnesį, o mokymasis ciklais. Tam, UK, Škotijoje tikrai verta mokytis tiksliuosius mokslus, menus, nes didesnė galimybės, aišku pagal programas tikrai verta važiuoti į užsienį, vėl gi po trečio – ketvirto kurso daug kas išvažiuoja pasistažuoti kitur. Todėl, nematau kuo reiktų Gabiją girti, džiaugtis – žinoma, linkėti sėkmės – kodėl gi ne, bet girti?.. Darbas mediko Lietuvoje neįvertinimas faktas, bet visiškai kita situacija su mokslu (medicinos)…
biologė, 2011-12-07 12:22:15
Gabija,viskas bus gerai:)
attente, 2011-12-07 13:12:59
Iš arčiau: todėl, kad užsienyje viskas nuo pat pirmos savaitės yra paremta praktika. Kitame Škotijos miestelyje, Dundee, yra labai panašiai kaip aprašė Gabija (turiu pirmakursį ‘butioką’ mediką, dažnai pakalbam apie jo mokslus). Jis jau nuo pat pirmos savaitės lankėsi ligoninėje, stebėjo įvairius dalykus, kalbėjosi su gydytojais. Čia medicinos studijos dar gali būti sujungtos su kokia nors kita specialybe, kaip psichologija, tad tris metus atkrimtus mediciną, žmonės metus mokosi psichologiją (yra trys galimi dalykai, deja, visų nepamenu) ir grįžta atsimokyti likusius dvejus metus medicinos. Ir kas mane kiek pašiurpino (bet aišku, tai yra teisinga..), kad čia žmonės egzaminuose gali tikėtis visko nuo pat pirmo kurso (juk nenorėtumėt užeiti pas gdytoją, kuris sakytų “taaaaip, mokiausi apie tai pirmam kurse, bet, deja, nepamenu” – hiperbolizuoju, bet.), t.y. antrakursiui gali būti “įkištas” klausimas iš pirmo kurso teorijos, kažkiek susijusios su tuo moduliu.
Kodėl girti? Na, reiktų pasidomėti, kaip “lengva” yra patekti į užsienio universitetus medicinos studijoms, kaip nelengva būna išvažiavus ir galų gale už pasiryžimą tokį dalyką mokytis ne gimtojoje šalyje.
niekas ir nesako, kad blogai mokytis mediciną Lietuvoje, bet smerkiančiai žiūrėti ir sakyti, kad veltui išvažiuota, mažų ažiausiai neteisinga.
Linkėjimai iš Škotijos, apie 70 mylių į pietus nuo Gabijos 😉
tulis, 2011-12-07 14:29:22
Jau tik nereikia per daug liaupsinti užsienio universitetų ir praktikos nuo pirmų dienų. Lietuvoj gali tai gauti – jei tik turi noro. Pirmam kurse – slaugos praktika, pirmos pagalbos užsiėmimai (žinoma, jei neisi prie gydytojo ar seselių ir neklausi, nesidomėsi tuomet galėsi prasėdėti kambarėlyje ir nieko nesužinoti.) O nuo antro kurso prasideda vaikščiojimai po ligonines, gydytojai leidžia apklausti pacientus, rodo tyrimus. Sprendžiami klinikiniai atvejai probleminio mokymosi metu taip pat leidžia pritaikyti žinias, gautas teorinėse disciplinose. Lietuvoje taip pat mokaisi ir klausimą gali gauti suformuluotą bet kaip (nors visvien daug dalykų kartojama, gilinamos pirmam kurse gautos pagrindinės žinios). Dėl įstojimo – tai kuo toliau tuo sunkiau į mediciną įstoti ir Lietuvoje, konkursinis balas vis kyla ir kyla, specialybė tampa vis paklausesne. O pabaigus universitetą – galimybės didžiulės tiek mūsų šalyje, tiek užsienyje. Aišku, sveikinu Gabiją ir žaviuosi jos ryžtu studijuoti mediciną svetur. Bet visgi nereikia taip pervertinti užsienio universitetų.
O dėl namų ilgesio ir viso ir kito. Visi tai anksčiau ar vėliau. Trumpiau ar ilgiau išgyvena. Kai kurie vos 14 metų, įstoję į gimnaziją ir išvykę į svetimą miestą. Tai užgrūdina.
Martynas, 2011-12-07 14:30:02
Mes susikonstruojam sau problemas, idant jas įveikdami sukurtume ir atpažintume save.
Laikykis, Gabija, sėkmės!
Iš arčiau, 2011-12-07 16:17:20
Attente, o Lietuvoje galvojate, labai jau lengva į mediciną įstot? 🙂 Vilniuje gal dar šiek tiek ir lengviau, o jūs pasižiūrėk kokie vidurkiai į KMU sustoja. Mano jaunausias brolis šiemet kaip tik stojo, praėjo visokias jaunujų chemikų mokyklas, turėjo labai didelį svertinį vidurkį, ir tai įstojo tik 6 (!) numeriu į gydomają. Ir dar nežino ar stipendiją gaus… Plius semestras artėja į pabaigą, visi ten mokos, domis, nori būti gydytojais (skirtingai nei KTU mechatronikoje pvz., įstoja belekas, bet po to baigųsiųjų kiekis proporcingai mažėja 🙂 ) Todėl kuo ten girti tą Škotiją nu nors užmuškit, vistiek nesuprantu 🙂
vumf1kurse, 2012-01-08 00:57:09
saunuole Gabija!!! as ja pazistu is vidurines, kaunietes abi:) ji tikrai yra isskirte kuri pasiryzo ir istojo mokytis medicina uzsieni, daug tokiu zinot? istot sunku ne tik del balu, ziniu kiekio metu skirtumo(kai kurie univerai reikalauja 13 metu mokslo ar brangiai kaunuojanciu pasiruosiamuju metu) bet ir del tautybes ir tt.cia i labai gerus medkes univerus, edinburga, londono UCL, ICL, idomu butu suzinot kas ten istojo, gal is licejaus kazkas:p o aberdeen’as irgi geriausiuju sarase:) i i kuri nepateks lsmu ir vu.taigi jei Gabija istvers namu ir draugu ilgesi, kulturinius skirtumus ir t.t. bus stipresne kaip zmogus ir manau geresne specialiste nei mes cia Lietuvoj niurzgos:p svietimo sistema is jos pasakojimu zymiai efektyvesne, ne tokia didele korupcija ir destytojai manau ne subjektyvus, pazinciu ner kaip Lietuvoj visi ranka ranka plauna, zaviuosi Gabija kaip zmogum siekianciu viska pati padaryti, siekanciu geresnio mokymo.kur manot geresne yra sveikatos sistema DB ar Lietuvoj?baigus studijas ir dabar jau manau reik gilintis i sistemos niuansus, mediku padeti Lietuvoje ir perspektyvas. va cia kiek del profesiuniu dalyku, tam kam neaisku kodel uzsieny medicina geriau, tegu pasiskaito, pasiziuri nuotraukas prancuzijos, uk, jav med universitetu. na i dvasine Gabijos puse nenoreciu kistis, bet tiesiog kaip kolegai linkiu istvermes, ir uzmirst namu ilgesi nauju draugu kompanijoje:)