Kai reikia ištverti skausmą, aš pasižiūriu – žydi!
Kai reikia atremti žodžių ataką, aš pasižiūriu – žydi!
Kai reikia pakilti į šturmą „vardan tos…“, aš pasižiūriu – žydi!
Kai reikia pailsėti nuo savęs ir nuo jūsų, aš pasižiūriu – žydi!
Kai reikia pasikartoti, kad kėdė, Kedys, prokurorai, tikrintojai, egzaminai, viršininkai, pinigai, remontai, daiktai, etc., etc. yra visiški niekai, aš pasitikrinu – žydi? Žydi!
Ir aš esu niekas, ir tu esi niekas, o yra tik amžinasis laikas, amžinoji kaita ir amžinasis kasmetinis žydėjimas, kuris paguodžia ir primena – tu jau turi, kas žydės po tavęs, kas žydės per amžius ir kas žydės tavimi… Kitaip gi neištvertum.
Atsakymai
Ingrida, 2010-04-23 19:30:38
Ir kaip gražu, kad pasikartojančiuose gamtos priedainiuose yra kažkas be galo raminančio – tai įsitikinimas, kad po nakties išaušta ir po žiemos ateina pavasaris. Laikas visada yra mūsų pusėje, priartindamas mus prie naujų, gaivių ir nepaliestų akimirkų.
Rasa, 2010-04-23 19:55:57
Ingridai: laikas ne visada mūsų pusėje, kai supranti, kad tau jo lieka mažiau ir mažiau ir mažiau… Kartais norėtųsi jį prilaikyti už uodegos, kad taip nelėktų…
Paskutinėj nuotraukoj gėlės ypatingai nuostabios. Tai gražuolės šilagėlės, taip?
ŠILAGELĖ
Šilagėlę atnešei iš miško…
Pilną taurę mėlyno spindėjimo,
Su rasa dugne.
…Gal save tu man čia palikai?
Pilną šilo kvapo ir čiulbėjimo –
Ir su ašara dugne…
(čia Degutytė, ji mylėjo gamtą ir aprašė apdainavo ne prasčiau už Burgį visokius augalėlius 🙂
Ingrida, 2010-04-23 20:36:07
Rasai: Va taip parašiau apie laiką (taip, kaip atrodė tą akimirką) ir išsiunčiau, o po to kai dar kartą perskaičiau, tai iškart pagalvojau: na jau dėl to laiko tai būtinai kas nors paprieštaraus :). Ačiū labai už eiles apie Šilagėlę. Toks geras grožio pliūpsnis sielai penktadienio vakarą po savaitės darbų.
Ačiū p. Burgiui už “Žydėjimą”. Negi žydėjimo grožis Degutytės eilėm ir baigis? Aš lauksiu tęsinio 🙂
varėnė, 2010-04-23 21:20:12
Gyvenimas dar sykį nori
Manim pražydėti.
Aušrom spindulingų saulėtekių,
Dienovidžių saulės kaitrom,
Vakarių žarų liepsnomis,
Ir paukščių čiulbėjimu,
Ir kvepiančių sodų žiedais,
Ir muzikos žavesiu…
V.M. Putinas
D., 2010-04-23 21:35:03
O aš tai pasižiūriu į saulę. Tiek milijonų metų švietė ir vis dar šviečia, o mes į ją tik keliasdešimt metų matom.
varėnė, 2010-04-23 21:46:08
Saulė yra saule Ar tai geltonoji nykštukė, ar raudonoji milžinė…Dar ilgai šildys ir gyvybę teiks… Deja, ją matome ne tiek , kiek norme…
Rasa, 2010-04-23 22:01:28
D. ir kitiems 🙂 o gal ne keliasdešimt metų mes ją matom? Juk bent tokį pavasario vakarą, galima pasvajoti romantiškai, kad mes ją matom ilgai ilgai, tik vis pamirštam (ir net jei po sunkios dienos velniškai gelia nugarą, dievaži senstu :), pasvajokim vėl Degutyte:
Sugrįšiu – iš miško šešėlių ir šlamesio.
Iš paukščio širdies – kur sapnuosiu pasaulį.
Iš upių pailsusių lėto lingavimo.
Iš lapkričio vakaro – staigaus, nenumaldomo.
Briedžiukę mylėk… Aš jo ašaroj būsiu…
Ar medžio šešėly rudens vakare.
Sugrįšiu iš klevo, atverto į erdvę.
Iš tavo vilties prisišaukti mane.
Ir visai ne romantiškai pabaigsiu: kaip man prisiversti imti bėgioti? Ryte nepajėgiu atsikelti anksti, esu gryna “pelėda”, o vakare nebepavelku kojų pavargus… Gal tik šis mėnuo toks sunkus (tikrai sunkus) darbe, ar čia jau aš save tik guodžiu, kažin čia jau senatvė?! 🙁
Plinijus, 2010-04-24 08:14:11
Labas rytas! Puodelis kavos, nuostabios eilės ir mintys, AČIŪ visiems! Bėgu darbuotis, tiksliau klausytis nuostabaus metalo garso skambesio.
Rasa, žinau puikų ir lengvą būdą kaip prisiversti bėgioti, bet apie tai kai grįšiu
Burgis, 2010-04-24 10:31:35
Nesupratusioms potekstės per naktį parašiau paaiškinimą:
***
Apsimetėlės jūs, apsimetėlės!
Aš juk ieškau akių – ne gėlių!
Nors gedėti dabar negaliu,
Byra ašaros karčios kaip metėlės…
*
Aš atrodyti linksmas turiu,
Nes ne vienas einu į pavasarį,
Per palaimos salas ir pusiasalius
Šimtą metų ne vienas einu…
*
Tau atleisčiau net mirtiną nuodėmę –
Nesuvaldžius aistros su kitu – tarp gėlių…
Tik nueičiau tolyn – kur tylu ir gilu,
Kur pavasaris švelniai nunuodija…
*
Kaip ilgiuosi ankstyvojo sultekio!
Ir savęs – vis dar jauno, stipraus…
Tavo rankos vis tiek dar priglaus!
Ir abu paklausysime čiulbesio…
Rasa, 2010-04-24 11:28:37
Ach 🙂 (čia aš paskaičiau ir atsidusau, nes gražu, bet niekaip nesugalvojau, kaip lietuviškai parašyti atsidusimo jaustuką 😛 )
Rasa, 2010-04-24 12:58:04
Burgiui: prisiskaičiau Jūsų eilių, dirbu, o ausyse ėmė skambėti ir skambėti visų kartų jaunystės daina ir gitara…
…Sėdėjo svajoklis tuopos viršūnėj
Pamatė svajoklis žibantį daiktą
Tai mano žvaigždė- svajoklis nusprendė
Ir nusišypsojo jai
Supylė svajoklis aukštą kalną
Ir visą visą gėlėm apsodino
Bus mano žvaigždei gražiau
Į žemę iš viršaus žiūrėt…
Niūniuoju sau… 🙂
Rasa, 2010-04-25 00:37:12
Jei aš vėl ką ne taip pasakiau, kad visi nutyko, tai atsiprašau 🙁
Plinijus, 2010-04-25 09:34:42
Rasa, kodėl “vėl; ne taip; atsiprašau”? Nesamonė! Aš tau taip pat nieko nebesuspėjau pasakyti. Tiesiog iki vėlumos “užsidarbavau”. Šitam kambarėlyje apsilankęs negali neužsivesti.
Ingrida, 2010-04-27 16:57:11
Apsimetėle būt nesunku,
Tiesiog kaukes keičiu ir keičiu,
Bet kai kaukėm sakau:“ nešvaru“,
Nuplėšiu jas ir metu …
***
Akių liepsna išdykaus,
Širdies malda susikaups,
Siela ištirps ramume,
Mintys plauks tam gėlėtam laike …
Burgis, 2010-04-27 19:08:21
Ingridai: neblogai, neblogai!
V., 2010-04-27 23:18:26
Atsiprašau, aš Ingridą kritikuosiu. Tema- gerai, eiliavimas – vos trejetukui… Tarsi bandyta rimuoti, bet … visai nepaieškota tobulesnio rimo, tik “maždaug”, bet kaip – kaip išėjo…(T.y. pirmam posme garso “u” kiekvienos eilutės gale tikrai nepakanka… Ir su antru posmu panašiai – “ramume” ir “laike” visai nesirimuoja….
Kai moksleive būdama siųsdavau savo bandymus į vienintelį vaikų laikraštį “Lietuvos pionierių” tokiam garsiam to laiko literatui/redaktoriui Šiožiniui, tai taip smarkiai gaudavau į kailį už kiekvieną tokį “maždaug rimą”, kad iki dabar atsimenu.
Ingrida, 2010-04-27 23:41:59
V. : Ačiū už kritiką, bet gink dieve aš net nebandau savo ketureilių lyginti su poezija :). Vat paleidau perfekcionizmą vėjais ir kažką parašiau 🙂
V., 2010-04-28 00:10:44
Ingridai
O kodėl? Tereikia trupučio pastangų patobulinti… o mintis labai “vežanti”… Ir pora
posmelių pasauly mielesnių…
Burgis, 2010-04-28 08:06:51
Gerb. Ingrida, verta paklausyti rašytojos ir poetės V., nes ir aš vos susilaikiau „nepataisęs“ Jūsų eilių – toks tikras ir geras jausmas apvilktas pirmais po ranka pasitaikiusiais drabužėliais… Būtinai tobulinkite! Mes juk rašinėjame sau, ne kitiems, nepardavinėjame, bet patys žiūrime, ar gražų medelį pasodinome, ar teisingai pasodinome.