Ilga ilga recenzija

Sausio 6, Sekmadienis

Beveik neiškišame nosių iš namų – gydomės slogas…
Skaitau knygas, žiūriu TV, rašinėju… Dabar pateiksiu gal net ilgiausią šios svetainės įrašą, bet jis iš kelių dalių, galite skaityti tik jums tinkamas.
***
Šiandien minimos žymaus rašytojo ir poeto gimimo metinės. Užmeskime akį į jo biografiją:
*
Vincas Mykolaitis-Putinas (1893 m. sausio 6 d. – 1967 m. birželio 7 d.)
Nors kunigų seminariją baigdamas suabejojo dėl kunigo pašaukimo, bet vis dėlto 1915 m. įsišventino kunigu. Pastoracinio darbo nedirbo ir 1915–1917 m. toliau studijavo Peterburgo dvasinėje akademijoje.  1918 m. išvyko į Šveicariją, 1918–1923 m. Fribūro ir Miuncheno universitetuose studijavo filosofiją bei filosofijos ir meno istoriją.
*
Kunigystę V.M. Putinas metė. Parašė romaną „Altorių šešėly“. O šįryt per radiją literatūros specialistas visaip bandė išsisukti nuo tiesaus atsakymo, kodėl rašytojas buvo vertinamas sovietmečiu… Tragikomedija ir tiek! Negi aš neprisimenu, kaip mes nagrinėjome „Altorių šešėly“? Kaip mano puikioji literatūros mokytoja Teklė Matutytė išaiškino, kad tik ekskunigas galėjo tai parašyti?  Nagrinėjome ir programinį eilėraštį „Margi sakalai“, mokėjau jį mintinai…
*
(Perkelta iš žiniatinklio, ištaisiau tikriausiai ne visas klaidas…)
*
Margi sakalai

Lydėdami gęstančią žarą vėlai
Pakilo į dangų margi sakalai.
Paniekinę žemės vylingus sapnus,
Padangėje ištiesė savo sparnus.
Ir tarė margieji: negrįšim į žemę,
Kol josios pakalnės ir kalnai aptemę.
Sapnai ir šešėliai padangėse mums
Šviesiųjų į saulę kelių nebedrums.
Mes skaisčiąją aušrą dangum pasiviję,
Iš josios vainiko nuskinsim leliją –
Ir miegančios žemės laukus ir uolynus
Paversim į žėrinčius saulės gėlynus.
Ir tarė, suplojo iš naujo sparnais,
Tolyn ir aukštyn, koliai kraujas užkais
Pavytosios saulės ieškota liepsna,
Ir žemei užgims pranašauta diena.

Bet štai rytuose jau nuraudo dangus,
Jau nušvietė saulė uolas ir laukus,
Tačiau iš dangaus nei anksti, nei vėlai
Negrįžo į žemę margi sakalai.

1922
***
Čia buvo „pakalnės ir kalnai aptemę…“, o „… rytuose jau nuraudo dangus…“.
*
Pastebėjote, V.M Putinas buvo emigrantas! Aštuoneri metai užsienyje! Dveji metai Rusijoje! Bet mums jis tinka, o mūsų kembridžų, sorbonų, harvardų studentai – netinka…
***
O paskui viskas apsivertė! Vytautas Kernagis dainavo apie sakalus, nepriklausomos Lietuvos gimnazistai nagrinėja „Altorių šešėly“… Kitaip! Laukiu, gal ir Jono Ragausko „Ite, missa est“ bus įtraukta į mokyklinę programą… Et, neklauso manęs lituanistai, neklauso…

********************

… net jei nesuprantame gyvenimo prasmės, pereiname jį tikriausiai turėdami vienintelį troškimą – grįžti į mus pagimdžiusį pragarą ir apsigyventi šalia to, kuris kažkada mus iš jo išgelbėjo.
Alessandro Baricco. „Be kraujo“
*
Kelias knygas parsivežiau iš Vilniaus, iš sūnaus šeimos bibliotekėlės. Pradėjau skaityti šią A.Baricco knygelę ir prisiminiau, kad jau esu skaitęs… Nieko tokio, per tris valandas perskaičiau dar kartą. Gudrus tas A. Baricco, gudrūs jo knygų leidėjai! Išreklamavo „Šilką“. Skaitai – įdomu. Perskaitai per tris valandas ir klausi savęs – už ką pinigus užmokėjai? Už romaną? Už apsakymą? Už popierių? Už blizgantį viršelį?

********************

Maris Martinsons. „Amaya“. Romanas. 79 puslapiai. Kieti viršeliai. Devyni atvartiniai lapai su filmo „Amaya“ (pagrindiniame vaidmenyje – Andrius Mamontovas) nuotraukomis. Palaukite, romanas telpa į 61 (79-2*9=61) puslapį?! Turėtų būti šedevras! Kodėl nepastebėjau? Todėl, kad erzino storo popieriaus lapai? Ne, todėl, kad ne pats už knygelę užmokėjau 22,90 Lt.

********************

Dabar skaitau Nobelio premijos laureato Hermano Hesės „Sidhartą“. Irgi antrą kartą skaitau. Noriu patirti nušvitimą… Kol kas paryškinau sau tris mintis:
1. Visi nušvitusieji norėjo būti mokytojai! Norėjo, kad jų klausytų minios. Rodos, nušvitai sau ir džiaukis kokioje nors miško trobelėje, bet ne – reikia pasimėgauti pakilimu virš nenušvitusiųjų. Bet juk tai prieštarauja pačiai dieviškumo esmei, negi nesuprantama?
2. Visi nušvitusieji buvo baisūs egoistai! Vaikšto Sidharta su viena mintimi – kaip čia susitvarkius savo gyvenimą. Gal Buda patars, jis jau susitvarkė? Jiems rūpi tėvai, žmona, vaikai? Ne, ne, ne! Tai tokie niekai…
3. Visi nušvitusieji buvo nelaimingi, nes nepatyrė meilės šeimose. Gal aš ne viską žinau, priminkite man, kurio pranašo (Mahometo, Kristaus, Budos…) pasekėjai pabrėžia jų, pranašų, šeimyninę laimę? Kas kalbama apie jų vaikus ir vaikų vaikus iki mūsų kartos? Taigi…
***
Dabar jau einu pabendrauti su ta, kuri man padėjo nušvisti…

patiko(0)



RSS

Atsakymai (32)

Burgis, Sausio 6 09:41  #

Na, įvertinkite, įvertinkite, visą valandą dirbau…

patiko(0)



Andrius, Sausio 6 12:21  #

Gražu, įdomu. Taip ir toliau…

patiko(0)



V, Sausio 6 14:51  #

„Noriu patirti nušvitimą“… Įdomu ar tikrai žinote ko norite? Ar nagrinėjote „nušvitimo“ sąvoką, susidūrėte su įvairiomis jos prasmėmis ir tuirite savąją interpretaciją?

patiko(0)



Martynas Pilkis, Sausio 6 14:55  #

Vertinti laimę (ne palaimą, ne ekstazę) tik per trečio punktelio rėmus yra pernelyg siaura. Kažkada Nepris čia buvo suraitęs tokį komentarą, suradau:

Nepris, Gegužės 16 17:00  #

Maišote per viena:
a)apsisprendimą nešvaistyti energijos seksui (celibatas),
b)apsisprendimą gyventi be vaikų (childfree lifestyle),
c)psichologinį nesaugumą gyvenant poroje,
d)negalėjimą turėti nuosavų vaikų (nevaisingumas),
e)negalėjimą turėti ir nenorą vaikintis.

Visi atvejai skirtingi, ir šūkis „kiekvienam po vaiką!“ yra arba tik nevykusiai suformuluotas, arba atspindi visišką kai kurių dalykų nesupratimą/ignoravimą.

patiko(0)



Burgis, Sausio 6 15:23  #

V.: nenoriu jokiu nušvitimo! Čia pašaipa…

patiko(0)



Burgis, Sausio 6 15:29  #

Martynui: nieko aš nemaišau! Ir Nepris buvo neteisus. Judu abu painiojate taip, kaip studentai painioja būtinas ir pakankamas teoremų sąlygas. Pažiūrėkite: aš nesakau, kad laimė pasiekiama tik (čia svarbu „tik“!) per šeimą, vaikus, bet aš sakau, kad pranašai buvo be šeimų, be vaikų ir buvo nelaimingi, nes vis tos laimės („nušvitimo“) ieškojo kažin kur, vietoj to, kad paieškotų šeimose. Žinoma, paskui jie visiems aiškino, kad tą „nušvitimą“ patyrė, bet jie negali žinoti, kad tai taip lengva patirti per šeimą…

patiko(0)



Renaldas, Sausio 6 16:15  #

Nukrypsiu: šiaip kasdienybėje taikome būtinas sąlygas, o jau, kurios iš jų yra pakankamos, atsirenkame bandydami būtinąsias :). Raštas šeimą lygina su bažnyčia, ir tame yra paslaptis.Turbūt ne tik mums.

patiko(0)



Martynas Pilkis, Sausio 6 16:17  #

Suprantu, ką sakote. Trečiam punktui tikrai galima priskirti ir ne primygstančią šeimos gyvenimui interpretaciją, nors tokia tarsi ir prašosi pirmoje vietoje.
*

jie [nušvitimo ieškantys ne per šeimą] negali žinoti, kad tai taip lengva patirti per šeimą…

Kilo prisiminimas. Girdėjau, jog dabar Lietuvoje susituokus porai, yra, rodos, 60% statistinė tikimybė, jog per artimiausius 10 metų santuoka iširs. Tai nepraeina be skausmų. Labai skaudžių bėdų dažnai neišvengia ir tos šeimos, kurios neišsiskiria. Aišku, yra gražių išimčių, kaip kad Jūsų šeima – tai tikrai pasigerėjimas visiems aplinkiniams. Bet statistika…
O kaip tuo tarpu yra su Lietuvos kunigais?
Iš to, ką esu matęs, aš manau, kad atlikus kruopštų sociologinį tyrimą (nors ir nesu to metodo megėjas), galimai gautume rezultatus, rodančius aukštesnį pasitenkinimo savo gyvenimo lygį tarp kunigų, o ne tarp vedusių vyrų…
*
Galima kelti ir bendresnio pobūdžio klausimų. Pavyzdžiui, kiek girdėjau, žmonių siekis aukščiau visko statyti savo asmeninę laimę (ir šitą rodiklį naudoti matuojant kitų žmonių gyvenimus) yra gana naujas dalykas. Galbūt greta asmeninio laimingumo reikėtų kelti vidinės ramybės, susitaikymo su pasauliu būsenas?

patiko(0)



Arvydas, Sausio 6 17:16  #

Išeitų ,kad didžiausias pasaulio išminčius-„vedęs -ir turi vaikų…“.bet ar pastebėjot-koks jis „apsunkęs’. koks atbukęs jo žvilgsnis-vedęs ir turi vaikų-idealus socialinis pastumdėlis….Kita vertus-kiekvienas išprusęs žmogus žino ką pats išminčių išminčius Sokratas mėgdavo daryti su savo mylimąja, o jis juk buvo žmogus ,kuris žino -ką daro…

patiko(0)



V, Sausio 6 17:42  #

Tiesa sakant – taip ir nujaučiau, pasitikrinau :) .
Bet tuomet ar tai reiškia – šaipotės ir iš Sithartos? Ir gal net iš visų a la „dvasinio tobulėjimo“ knygų (ar tik jei jose vos kelios dešimtys psl.?) Ar vis tik – vien iš to termino? Suprantama, jeigu jis nebuvo specialiai gvildentas, o tik iš „buitinio“ savisupratimo. Nors čia jis rutuliuojamas ne taip jau trivialiai: http://www.amazon.com/gp/aw/d/098018486X . Beje, knygos pavadinimo nereikėtų išsišifruoti pagal analogiškai google pateikiamą wiki straipsnį – manau, kad tai skirtingi dalykai, nors tais pačiais žodžiais.

patiko(0)



Arvydas, Sausio 6 18:06  #

Šaipytis sveika-kas gi tie visoki sidhartos, hesės ,mykolaičiai-putinai ir putinai-mykolaičiai-ogi tik seni rinkos projektai.išminčiai,pardavinėjantys vandenį ant upės kranto..Kad jus ,kur nobelis ….

patiko(0)



Burgis, Sausio 6 18:12  #

Aha, pataikiau aktualią temą! Ne pirmas kartas… Pažiūrėkite, kaip stengiamasi tą temą „nureitinguoti“. Tai čia turbūt tie, kurie nesidomi asmenine laime?… :-)
*
V.: taip, visos „dvasinio tobulėjimo“ knygos nieko vertos! Ryt pacituosiu „Sidhartą“, pamatysite, kad tai pasakiau ne vien aš, tai pasakė ir Hermann Hesse…
*
Martynui ir Arvydui: vėl painiojame būtinas ir pakankamas sąlygas! Lengva laimę patirti per šeimą, bet nebūtinai pavyksta. Pavyksta – garantuotai pavyksta! – tik tiems, kurie myli ir moka mylėti. Gal pamokyti?… :-)
*
Martynui: ne, manęs nedomina „susitaikymas su pasauliu“ – aš nebuvau su juo susipykęs! O jei pasaulis supyko, tai tegu jis ir taikosi… Asmeninė laimę – aukščiau visko! Nes jai šią maksimą priims visi, tai akivaizdu, kad pasaulis bus laimingas. O gal nelaimingieji padarys mus laimingus? Absurdas!…

patiko(0)



Filo, Sausio 6 19:46  #

1. Šeimyninė laimė nėra nei būtina, nei pakankama sąlyga Nušvitimui.
2. Nušvitimas nėra nei būtina, nei pakankama sąlyga šeimyninei laimei.
3. Paleisti žemišką laimę yra būtina, bet nepakankama sąlyga pasiekti aukštų dvasinių realizacijų. Paprasčiau tariant, įsikibimas į žemišką laimę trukdo pakilti į aukštesnes sąmonės būsenas.
4. Nušvitimas yra nepalyginamai platesnis ir gilesnis išgyvenimas, nei bet kas, ką įmanoma patirti bendražmogiškų jausmų ir jutimų sferoje.
5. Prašvitusysis gali turėti gražią šeimą, bet jis jos tikrai neabsoliutins, nes jau žino dalykų „absoliutesnių“.

patiko(0)



Burgis, Sausio 6 20:49  #

Filo: kiekvienam savo… Man nereikia nei nušvitimų, nei absoliutesnių dalykų, ačiū.

patiko(0)



Arvydas, Sausio 6 21:41  #

Burgiui-kur Jūs įžvelgiat čia painiojimasį …būtina…pakankama-kas būtina-tas ir pakankama (kaip Liucijus Anėjus kadais pasakė- tik būtinybė niekad neįgrista).Jūsų mintis ,labai paprasta ir aiški-lengva…tačiau šioje vietoje ,aš iškart prisimenu tą dramblį kuriam lengva išlysti pro adatos skylutę..na,galima dar kokį Jobą prisimint.Nieko nėra,kas būtų lengva,nebent…

patiko(0)



Rasa, Sausio 6 22:53  #

Filo gražiai surašė. Tai pirma :)

Antra. Štai ponas Burgis sako: „Asmeninė laimė – aukščiau visko! Nes jai šią maksimą priims visi, tai akivaizdu, kad pasaulis bus laimingas. „ Ar tikrai? Gal reikėtų aptarti pirma, kas yra ta laimė, su kuo valgoma :) Paskaičius prisiminiau interneto išminties gabalėlį apie tai, kas kai kam yra laimė. Ar bus pasaulis laimingas, jei žmonės bus taip laimingi? :D
„Kas yra laimė?
Skirtingais amžiaus tarpsniais ji yra skirtinga.
Tačiau dar egzistuoja ir įdomus atvirkštinis dėsningumas.
Kai tau 3 metai, laimė – išsiversti be pampersų.
Kai tau 12 metų, laimė – turėti draugų.
Kai tau 18 metų, laimė – turėti vairavimo teises.
Kai tau 20 metų, laimė – turėti seksą.
Kai tau 35 metai, laimė – turėti pinigų.
Kai tau 50 metų, laimė – turėti pinigų.
Kai tau 60 metų, laimė – turėti seksą.
Kai tau 70 metų, laimė – turėti vairavimo teises.
Kai tau 75 metai, laimė – turėti draugų.
Kai tau 80 metų, laimė – išsiversti be pampersų.“

Trečia: vienoje temoje svarstoma kodėl išmintingi žmonės nesidalina išmintimi, kad tai neteisinga, jei jie žino, bet nesako, nesidalina, neperša to, ką žino, kitiems (neseniai apie tai svarstėm :), o dabar va atsiranda, kad „Visi nušvitusieji norėjo būti mokytojai! Norėjo, kad jų klausytų minios. Rodos, nušvitai sau ir džiaukis kokioje nors miško trobelėje, bet ne – reikia pasimėgauti pakilimu virš nenušvitusiųjų.“
Tai jau eilinį kartą sušvinta mintis, kad žmonės tikrai dažnai patys nežino ko nori- tai mokyk juos gyventi, tai nemokyk… :)))))))))

O jei rimtai- ar tikrai žmogaus tikslas turėtų būti būti laimingu? Ir rimtai smalsu, kaip žmonės supranta, kas tai yra- laimė? O jei kažkam laimė- smaugti žmones, ar tai teikia komforto jausmą aplinkiniams, ar tai daro pasaulį laimingesniu? :) Tai gal būt ir reikia kartais tų išmintingesnių žmonių pamokymų, kad kai kurie žmonės suprastų plačiau, kokia turėtų būti laimės siekiamybė, kokia laimė yra gera?

Na ir prirašiau :) Einu, mano svečiai „užsieniečiai“ grįžta iš draugų. Turbūt bus laimingos pasisvečiavę :))))))) Ir pasvarstysiu tuo pačiu, kiek man- 12 ar 75, nes esu laiminga turėdama draugų… :)))))

patiko(0)



Arvydas, Sausio 7 06:27  #

Pakankama ( ir būtina) laimingos šeimos sąlyga yra ta, kad žmonų ir meilužių trajektorijos niekad nesusikirstų-kita vertus,ar gali būti laiminga šeima be meilužės?-Ne -negali.Toks šeimyninio gyvenimo paradoxas-tą gerai yra išmokę prancūzai . Meilužis -irgi labai pageidautinas,bet ne toks būtinas. Dar vienas,kitas pastebėjimas-gana keisti tie „nušvitę“,kuriems -reikia…-nušvitusiam -nieko nereikia,nei minios klausytojų ,nei dar ko nors.Čia ,gal laisva P.Burgio interpretacija-kaip ir apie Mauglį.Beje šeimyninės laimės apologetui geriau jau tiktų prieš miegą pavartyt kokį „sodininko žinyną“, o ne pasinert į šaltus „atsižadėjimo vandenis“ kartu su princu Sidharta (tik pagalvokime -buvo princas, o spjovė į visą tą laimę ir išėjo nušvitimo ieškotų).Gal jau geriau-„Stiklo karoliukų žaidimas“ (gana pedagogiška knyga), na ,arba koks Kurtas Vonegutas.Jeigu jau visai rimtai-galiu atsakingai pareikšti ,kad būtent iš p. Burgio išeitų nuostabus budistas-vienuolis (nušvitęs)-iš šono ,tai labai gerai matosi.Visos prielaidos (pakankamos sąlygos) tam yra.Nors, aišku, labai nelengva „pasibarstyti galvą pelenais“ ir patraukti kur akys veda (juk „šeimyninė laimė“ itin tvirtai laiko).Toks štai „pamokymų nektaras“-tik nežiūrėkit į jį rimtai-nektarą reikia siurbti atsipalaidavus- būtina sąlyga.

patiko(0)



Arvydas, Sausio 7 06:56  #

….ir turėtume mes pirmą“ nušvitusį“ žemaitį…..

patiko(0)



Burgis, Sausio 7 07:40  #

Rasai: puikiai parašėte! Tik vienas klausimas neatsakytas – kas yra tie išmintingesni žmonės, kurių pamokymų turėtume klausyti? Tai esminis klausimas net šioje svetainėje: vos tik aš „atsipalaiduoju“, užsimirštu ir imu mokyti, tuoj kas nors šoka – kas tu toks, kad galėtum mokyti?
Vos tik aš sušvelnėju, pagerėju, tuoj kas nors ima mane mokyti ir aš pasišiaušiu – kas tu toks, kad galėtum mane mokyti?
Nugyvenęs 60+ supratau, kad manęs be mano sutikimo jau niekas – nuo popiežiaus iki mano žmonos – nieko nebegalės pamokyti. Pats mokausi!

patiko(0)



Burgis, Sausio 7 07:44  #

Arvydui: aš to „Stiklo karoliukų žaidimo“ įveikiau gal 40 puslapių ir… vėl padėjau. Dar neužaugau… Bet aš vis tiek kada nors perskaitysiu!

patiko(0)



Arvydas, Sausio 7 09:12  #

Burgiui-manau,kad rastumėte bendrų bruožų su Didžiuoju Magistru (labai simpatiškas žmogus-Mokytojas …).Voneguto- „Sirenų planeta“-irgi vertas kūrinys-tiesiog pagalvojau ,kad Jums turėtų patikti (kaip ne kaip -pedagoginis žanras).Aišku,neblogi kūrinėliai-„čempionų pusryčiai“ arba „skerdykla nr.5“-neblogai nuteikia, juk svarbiausia (ypač pedagogui )-gera nuotaika.

patiko(0)



Martynas Pilkis, Sausio 7 09:29  #

Reliatyvizmo diktatūra, sulyginanti įvairiausių nuomonių, norų ir troškimų vertę, išplauna prasmę iš kone visų sąvokų, kuriose reikia bendro žmonių sutarimo dėl jų (laimė, susitaikymas, etc.), tad panašios diskusijos tampa niekur nevedančiomis.

patiko(0)



Arvydas, Sausio 7 10:36  #

Reliatyvizmas,kaip tik ir -nesulygina.Sulygina -absoliutizmas.Neapibėžtumas įkvepia gyvybės.Na,bet aksiomos-lieka aksiomomis , jos ne diskusijų objektas.

patiko(0)



Daiva, Sausio 7 10:40  #

Sveiki, pone Burgi, atsiprašau, kad komentuoju ne po ta tema, bet perskaičiau Jūsų pastarajį interviu delfi.lt svetainėje ir norėčiau Jums absoliučiai pritarti, išskyrus vieną dalyką. Degradavusius mokytojus tikrai yra kuo pakeisti, dabar net ir Vilniaus Universitete galima įgyti mokytojo kvalifikaciją ir vėliau dirbti mokyklose. BET čia tokie žmonės susiduria su milžiniška problema, gal netgi dviem: jaunų mokytojų poreikio beveik nėra, nes ,,yra kam dirbti“ ir nėra laisvų darbo vietų ir tu, vaikuti, neturi patirties, o kitas dalykas TU NESI BAIGĘS LIETUVOS EDUKOLOGIJOS UNIVERSITETO!!!! (nesvarbu, kad turi mokytojo kvalifikaciją). Geros Jums dienos.

patiko(0)



Burgis, Sausio 7 15:16  #

Daivai: va, kaip tik prieš tai aš ir kovoju, kad korumpuoti lobistai nekištų visur savo nagų ir nereikalautų jų išsigalvotosios edukologijos… Kovoju ir už tai, kad netinkami mokytojai paliktų mokyklas tinkamesniems. Melas, kad aš žeminu, įžeidinėju Mokytojus, melas! Tą melą skleidžia mokyklose dirbantys, vis dar vietą užimantys, nemokytojai…

patiko(0)



Daiva, Sausio 7 21:19  #

Pritariu Jums, tik ne=ianau, kaip J8s kovosite, kad netinkantys išeitų. Savo gimnazijoje, kiek esu girdėjusi atsiliepimų Jūs puikiai susitvarkote, bet visos Švietimo sistemos nepakeisite. Tikrai žiauru klausyti, kai mokytoja metodininkė, paklausta, ko galima tikėtis egzamine, atsako ,, a galas žino, ką ten gali duot“. Natūraliai kyla klausimas, ką turi bendro metodininko kvalifikacija ir mokymo kokybė

patiko(0)



Praeivis, Sausio 8 00:56  #

Man atrodo, kad neprieisite vieningos nuomonės, nes bandote objektyviai įvertinti visiškai subjektyvų dalyką. Trumpai tariant, laimė yra toks asmeninis reikalas, kad reikia turėti dvasinės stiprybės (jėgų), norint būti laimingam. Taip pat, žmogaus poreikiai – ne fiziniai, o tie patys protiniai-psichiniai-mentaliniai (nerandu žodžio) turi būti aukšti. Labai puiki mintis: Nėra tikro malonumo be tikrų poreikių.
Taip jau išeina, kad prieš tai minėtoms sąlygoms galiojant, lengviausia yra būti vienam (kodėl? :)). Kita vertus, tai paaiškina, kodėl žmonės – skambantys cimbolai, niekad nebus ir nėra laimingi.
O toliau siūlau pamąstyti patiems – gera tema savianalizei.

patiko(0)



Vladas, Sausio 9 17:10  #

Praeiviui. O argi reikia būtinai atrasti bendrą nuomonę? Negi blogai yra išsakyti savąsias ir pasiskaityti ką vienu ar kitu klausimu mano kiti žmonės? T.y. žvilgtelėti į pasaulį „per jų akinius“:))

patiko(0)



Saula, Sausio 10 01:06  #

Daivai ir B.B.:
Nėra dviejų spalvų. Va, čia nudažysime juodai, o čia – baltai. Yra įvairių situacijų. Kodėl apibendrinama? Išprovokavote parašyti :-)
Sutinku, kad yra vertų Mokytojo vardo, yra nevertų. Bet jų MAŽUMA! Lygiai kaip ir vertų/nevertų metodininko, eksperto vardo. Mintyse palyginau savo pažįstamus, turinčius skirtingas kategorijas. Na, skiriasi jų kompetencijos (kaip dabar madinga sakyti). Ir mokinius geriau paruošia, net adaptuoti/modifikuoti mokiniai susidomi, išmoksta net kartais daugiau nei minimumą, ir pamokos įdomesnės (stebėjau nemažai jų, todėl galiu palyginti), ir naujovėmis domisi, ir reiklesni ir t.t.
Nesu baigusi LEU (VPI). Baigiau KTU (KPI). Kol neturėjau pedagoginio išsilavinimo, jaučiau skirtumą: man nuolat išmetinėdavo, kad mano nuomonė nesvarbi, nes neturiu supratimo apie pedagogiką. Baigiau ją Kaune (metai intensyvių studijų – ar čia problema?). Atradau sau daug įdomių ir naudingų dalykų, kuriuos pritaikiau praktikoje. Ypač su autistais labai padėjo edukologijos mokslai(!). Kai įgijau mokytojos kvalifikaciją, net nejutau skirtumo (kad ne LEU baigiau).
Nesutinku, kad „išsigalvotoji edukologija“. Su gabiaisiais gal nereikia tiek, bet su nemotyvuotais, specialiųjų poreikių mokiniais, kurie prieš 30 m. mokydavosi pagalbinėse mokyklose, o dabar integruoti, oi, kaip prisireikia pedagoginės psichologijos ir kt. sričių išmanymo. Tik dalyko išmanymo nepakanka, deja.

patiko(0)



Saula, Sausio 10 01:27  #

Atsiprašau, kad šioje temoje rašau „ne į temą“, bet šeimininkas atsakė Daivai, nebardamas jos. Tai dar viena mano mintis Daivai:
O kas čia „žiauraus“ tame atsakyme apie egzaminą? Yra egzamino programa, joje yra viskas išdėstyta, ko galima tikėtis. Tam reikia ir ruoštis, o ne (gal telepatijos būdu:-)) spėlioti ir „žinant“ ruoštis tik daliai temų. Nes tik dievai žino, kuriai temai bus lemta „laimė“, ką sugalvos egzamino užduočių rengėjai, dažnai pateikiantys nemalonių staigmenų (klaidų, nekorektiškų sąlygų ir t.t. O užduočių autorystė – valstybės paslaptis. Taip ir lieka nežinomi „didvyriai“).

patiko(0)



Burgis, Sausio 10 09:01  #

Saulai: kai aš peikiu mokytojus, visada kalbu apie tą mažumą, o ne daugumą! Nes būtent ta mažuma ir yra švietimo tragedija. Tik pagalvokime, kaip turi galvoti mokinukas ir jo tėvai: „Kas mums iš to, kad yra daug gerų mokytojų?! Ką mums daryti su ta kikimora, kuri dabar įstrigo mūsų mokymosi kelyje?“
*
Apie ką aš 23-jus metus galvoju savo gimnazijoje? Kaip išlaikyti geriausius mokytojus ir kaip atsikratyti blogiausių… Deja, deja, ir pas mus netinkamų kartais būna… Mažuma, absoliuti mažuma, bet būna. Ir tai yra mano didžiausias rūpestis.

patiko(0)



Praeivis, Sausio 10 09:57  #

Vladui:
Jokiu būdu ne, aš to omenyje ir neturėjau. Anaiptol – rašiau, kad dažnai to subjektyvumo trūksta, visi bando išlipti iš savų kelnių ir gražiai sudėlioti jų laimės viziją (kuria nebūtinai patys tiki…)
Galų gale, pagrindinė mintis buvo, kad laimė (kad ir kaip abstrakčiai skambėtų) yra komplikuotas vidinis klausimas todėl tas pažiūrėjimas pro svetimus akinius gali kreivom akim gautis (nieko nenoriu įžeisti) ir todėl visokioms ligoms tikimybė atsirasti išauga :)

patiko(0)



XHTML

Leistinos XHTML žymos:
<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>