Vasara linkusi pasibaigti. Ir tegu! Pasiilgome darbo. Bandysiu sau ir kitiems priminti, kaip turėtų gimti kiekviena paskaita. Jums bus lengviau prisiminti, jei kiekvieną skyriuką pavadinsiu vienu žodžiu.
***
-
Pasiruošk. Nesvarbu, kad jau 40 metų skaitai įvairiausias paskaitas įvairiems žmonėms (kaip aš), būtinai skirk laiko pasiruošti kiekvienai paskaitai. Jei laiko visai nėra, pasiruošk eidamas į paskaitą. Būtinai pasirūpink, kad paskaita būtų unikali, kitokia nei visos kitos.
-
„Užsivesk.“ Mane „užveda“ gera muzika, „kovingi“ arba lyriški eilėraščiai. Surask, kas tave „atjungia“ nuo kasdienybės ir „prijungia“ prie to, apie ką kalbėsi.
-
Mėgaukis. Niekas tau tinkamai neatlygins už gerą paskaitą – atsilygink pats sau. Surenk sau mažą šventę, patirk malonumą jausdamas, kad gerai tai darai.
-
Suasmenink. Žmonės žymiai geriau įsimins tai, ką pasakei, jei pasakysi „fone“ savo asmeninės patirties, gyvenimo faktų. Pavyzdžiui, kalbėdamas apie statųjį kampą įterpiu, kaip plyname lauke sukūriau statųjį kampą laipteliams, surišdamas virvę mazgeliais: 3,4,5 tarpeliai yra gėris!
-
Palygink. Buvęs KTU rektorius pasakė, kas yra nanometras: tiek vyro barzdos plaukas paauga per vieną sekundę. Nelabai tikslu, bet kaip vaizdu!
-
Integruok. Nėra „grynosios“ matematikos, nėra „grynosios“ literatūros… Mus supa vientisas pasaulis, todėl ir paskaitoje turi būti žvaigždelių iš visų mokslų, viso gyvenimo žvaigždyno.
-
Rodyk. Žinoma, kalbi tu taisyklingai, stengiesi tinkamai kirčiuoti, bet to negana – būtinai reikia ką nors parodyti. Lentoje, ekrane ar bent rankomis. Tik jau nesusižavėk „skaidrėmis“! Tai – šio laikotarpio lektorių nelaimė. Juk net kokybiški dokumentiniai filmai nepakeičia lektorių…
-
Neatsakyk. Žinoma, atsakyk į visus klausytojų klausimus, bet būtinai pasakyk ką nors tokio, ko žmonija dar nežino, nemoka.
***
O dabar jūs raskite, ko svarbaus nepaminėjau. Rem tene, verba sequentur.
Atsakymai
Burgis, 2011-08-16 10:10:29
Įverčiams…
Nepris, 2011-08-16 11:46:51
- Atjausk. Suprask, kad kiekvieną žmogų tuo pat metu ir gena smalsumas, ir stabdo baimė. Kaip ir bet kuris gyvas padaras, žmogus naujus dalykus išbando, apmąsto, įsividujina tik tada, kai jaučiasi saugus. Privalai gerbti tą baimę augti — tai iš gamtos. Turi pripažinti, kad kiekvienas esam bailus ir drąsus skirtingai, bet po keliolikos metų priverstinio niveliavimo mokykloje beveik visi esam išgąsdinti, baugštūs.
Regimas nuobodulys, “nesidomėjimas” tėra ženklas, kad žmogus jau nori, akimis ieško kažko naujo, tik jį kažkas vis dar stabdo. Būdamas mokytojas, privalai sukurti saugumą, įkvėpti veiksmui, pašalinti kliūtis ir… tikėti žmogumi.
Burgis, 2011-08-16 12:08:04
Ačiū, Nepri, labai teisingas priedas!
Burgis, 2011-08-16 16:24:26
Truputėlį patikslinsiu, nes jūs labai jau gerai vertinate Neprio komentarą – pavydas graužia… 🙂
*
Užjausti, atjausti galima, reikia, būtina, bet ne visus ir ne visada. Jei žmogus visai nesistengia, o gal net tyčiojasi iš tavo darbo, – ar jį reikia užjausti? Jei žmogus seniai žino, kad sėdi ne ten ir ne su tais, su kuriais turėtų sėdėti (ne kalėjime gal…), – ar jį reikia užjausti? Nebent tik dėl negebėjimo pasirinkti, susivokti.
sonata, 2011-08-16 16:52:43
🙂 lietuvio mentalitetui būdinga, kad ”tinkamesni” žmonės yra tokie, kuriems reikia užuojautos – na visokie kankiniai, teisingai ir neteisingai nukentėję, “žmonės su ašara akyse”. Mes juos palaikom, mėgstam, drąsinamai plojam per petį. Patys tuo metu jaučiamės stiprūs, kaip rašė K.Saja “išpūčiam krūtinę, nejausdami, kad tuo pačiu išsipučia ir pilvas” . Šiukštu – už mus pranašesnis. Nesigėrėsim. Nesididžiuosim. Paniekinamai vyptelsim. O tie, musų manymu, ”reikalingi ir nuspelnę užuojautos” gana dažnai manipuliatyviai tuo naudojasi. Naudojasi mūsų troškimu “būti stipresniais ir atsakingais”. Tikėjimas žmogum nėra glostymas per galvą ir oranžerijos klimatas – tai sąlygų sudarymas, kad žmogus galėtų įrodyti, ko yra vertas.
Nepris, 2011-08-16 17:15:18
Visi ugdymo, terapijos, komunikavimo metodai atsiremia į tai, kaip įsivaizduojam/modeliuojam ŽMOGŲ. Didele dalimį tą žmogaus supratimą įtakoja mūsų pačių savęs (ne)supratimas (ką froidistai vadina projekcija). Jei žmogum tikėsim, tai bendrausim vienaip, jei menkinsim — kitaip. Ir reaguos jis atitinkamai.
Gerumas gimdo gerumą. Išorinė tikrovė yra vidinės tikrovės atspindys. Ne aš pirmas tai supratau. 😉
Nepris, 2011-08-16 17:32:50
Kalbant apie visiškai nupiktybėjusius elementus, reiktų ne spjaudytis tulžim, o taikyti Teisingo karo doktriną:
“Teisingas karas tas, kuris neišvengiamas;
teisingi ginklai tie, kurie vienintelė viltis”.
sonata, 2011-08-16 18:07:23
Manipuliatyvios asmenybės tuo ir stiprios, kad nelaukia, kol “mes tikėsim ar menkinsim”. Jos duoda toną – “baltieji pradeda ir duoda matą trim ėjimais”. Kol susigaudom:) Kėdainių kunigaikščio viražai, “vieno iš trijų valstybės pareigūnų akivaizdus šokinėjimas “kaip varlė prieš dalgį” ir po to patapimas auka, kai kurių išskirtinių personų teisinių normų nepaisymas ir po to verkimas į galingesnį skreitą. Normalesnių pavyzdžių? Ilgakojė studentė su pagalve už pilvo ir ašara balse gaunanti įskaitą:), daug pritarimo signalų pajutęs “daugiadienių” atlikėjas, viešai darkęsis ir pateisinęs tai, “kad trūko kantrybė” – jis gi “sistemos auka”. Tokiems “užuojautos” nusipelniusiems veikėjams įvardinti turiu tik vieną mielą barbarizmą “žertvos”:)
Nepris, 2011-08-16 18:32:29
Kas visą gyvenimą dirba su žmonėm, turėtų mokėti skirti — kuris manipuliatyvus, kuris “išskirtinis”, kuris normalus (t.y. normaliai prisitaikantis). Ir apsieiti turėtų atitinkamai.
Mano nekuklia nuomone, direktyva “Įkaitų neimti” ugdymo įstaigai netinka visiškai.
Nepris, 2011-08-16 18:42:43
“Neimti įkaitų” vartoju “take no prisoners” prasme.
sonata, 2011-08-16 21:39:16
Grįžtant prie temos užduoties: ar nereiktų punkto “Diskusija”? Ne tik laukti klausimų, bet ir užduoti : “Ką Jūs manot apie…” Dar dabar atsimenu, kaip odos ligų profesorius rodydavo nagų grybelių rūšių atlasą ir klausdavo : “Ar norėtumėt va tokio savo vestuvėms? Pvz. Jūs? Kodėl ne? Aaa, per ilgai gyja… O kuo gydytumėtės? ” Būdavo įdomu. Ir linksma. Po to ne daug ką reikdavo pasigilint- informacija geriau įsimenama, kai pastiprinima emocijom. Nes jau tooookio grybelio nei vienas nenorėdavo:))